The Renaissance of the bored, the lazy and the unemployed

All aboard the hypocrisy train!

So yeah, neilgai tetruko mano internetinis charakiri po visų tų "išjunkit šviesą", "captain, oh captain" ir panašių pareiškimų. It wasn't the first time I attempted digital-suicide, and it surely won't be the last. That's why they call me "The Immortal". Immortal-douche, that is.

Bandžiau ignoruot pranešimą apie besibaigiančią paranoid.lt registraciją, tačiau  for reasons related to nostalgia, misery and boredom, paskutinę dieną šiaip ne taip sukrapščiau tuos 35Lt ir voila - grįžau į savo nesąmonėmis apdergtą ir pelėsiais smirdantį kūrybinį kampelį. 

Did I miss anything? Vargiai. Jei vaikystėje laikas eidavo skausmingai lėtai, o kiekviena akimirka būdavo tarsi industriniu presu prigrūsta įvairių nuotykių ir atsitikimų, ir pasakų, ir istorijų, tai dabar laikas trūkt-patrūkt, kaip savo paties benzino garuose dūstantis moskvyčius, dūzgia pilkom gyvenimo automagistralėm, kur visi lekia kaip akis išdegę, o pro langus matyt tik tie patys medžiai ir pievos, ir nuo saulės šešėly pasislėpusios, be jokio gėdos jausmo, šikančios karvės. "Tu palauk, - palauk ,- sustok. Pasakyk nors vieną žodį" (reik suprast per magiuką groja Rondo).

"Neišvengiama žmogaus gyvenimo tragedija yra tame, jog jis šika", pamenu skaičiau vienoj knygoj (do you feel enlightened yet?). Well, actually, minėtoji žmogaus gyvenimo bėda tėra pasekmė to fakto, kad norint šikt, reikia valgyt, norint valgyt - reikia pinigų, ale "Чтобы строить - надо знать! Чтобы знать - надо учиться!". O vat pinigai, deja, už sedėjimą ant taburetkos, nedalinami ir kad tu nors ką. Reikia dirbt - ir žmonės dirba. Ir dirba, ir dirbo, ir dirbirbir, ir dirbarbar. Хуиня, tas proletariatas, tiesą sakant.Visad užsiėmę, visad pavargę, visad kaupiantys varines kapeikas for the next big thing. 

Not that I'm any different - ateinantį trečiadienį pradėsiu dar vieną kostiumuotą kelionę ofisinės šlovės link, maudysiuos šaltose oro kondicionieriaus srovėse, nardysiu po "ASAP!!!!" e-mailus ir po darbo eisiu nuo spoksojimo į excelines tabuliacijas perštinčiomis akimis, su nekantrumu laukdamas rytdienos 6:30 kvietimo į savo kapitalistinę maldelę, puslitrį kavos ir entuziastingą šliaužimą atgal į eurais trykštančią Uždarąją Akcinę Meką.

Pavasaris, tai tas žavus metas, kuomet ketvirtakursiai perestukinai pradeda siuntinėt savo smėlio pripiltus reziume į smėliu šikančias įmones, norėdami gaut melejardus už kavos pilstymą ir popieriaus stumdymą, o vėliau sutikdami su bet kuo ir galiausiai gaudami tik grašius už neuro-chirurgiją ir biochemiją. Cyviakus siuntinėja ir daugelis kitų - šįryt modelį CVDE120427, su netradiciškai realistiniu požiūriu į savo klišus sugebėjimus, lipdžiau aš, už valandos skype video-chat'e iš oro bursim vieno Lietuvoj užstrigusio draugo kurikuliacinį-vitražą™ (aš - kaip kreatyvinis kretinas/būrmeistris mak-melagis, jis - kaip neiškreiptos informacijos tiekėjas), su HR-fėjom, matau, kovoja ir alkoholikairnieksai, ir buvę kursiokai, ir kone šeštadalis visos Europos. Sėkmės, ir duokdie lengvų derybų bei nepadulkinančių atlyginimų.

Toks, vat, yra mano sugrįžimas ir be ryšio pirmasis įrašas. It will get better with time, but don't expect much.

paranoid out.

Mass Extinction of the Creative Thought

And this, my dear friend, seems to be the end of it. Le Bliogs are dead. And the Bliogosphere is full of corpses of the dead poets. 

Oh captain, my captain.

Vienas po kito krito didieji rašytojai, iškeitę savo amatą į like-knopkę, nuorodas su lolcats snukučiais ar kokį patogesnį būdą keistis beprasmiais bitais, baitais ir kitais aukšto laipsnio dvejetukais. Not that I can blame them.

Mes, rašytojai (pronounce with sarcasm), buvom ta karta, kurią blog'ai užpuolė netikėtai. Universitetiniai vaikiai, neturintys rimtos veiklos, rašantys beprasmius tekstus su viltim plačiajam pornografijos interneto vandenyne užmegzti kontaktą su skaityti mokančia būtybe. 

Ir tuomet, lygiai taip pat staiga visi užaugom. Susiradom darbus ar bedarbystę, žmonas ar vyrus (spėju kai kurie ir tą, ir tą) ir rūpesčius dėl šildymo sezono (fun fact: vaikystė oficialiai baigiasi, kuomet pradedi rūpintis šilumos kainomis), benzino kainų bei visų kitų žemiškų dalykų. Užaugom ir tapom rimti, užimti ir pavargę. Tokiom sąlygom, juk nerašysi pseudo-pasakų internautams ir internovoms. O net jei ir prisėstum prie apdulkijusios (o pas kai ką - lipnios) klaviatūros, ką gi papasakotum? Liūdnas trydaliones apie neįveikiamą kasdienį status-quo? Hamster-like existence, without the entertainment of the running-wheel.

So yeah, that's where we are now. Trūnijančios RSS nuorodos, užcache'inti puslapiai ir tyliai šnabšdama tiesa apie pabaigą, technologinių inovacijų sukeltą paviršutiniškumo marą.

It's like I'm living with a bandwidth-lag of some sorts. Žmonės migruoja iš visų (interwebinių-)sferų, kurios man suteikia bent kiek džiaugsmo. Visų pirma žmonija nustojo bendrauti akis į akį, tuomet, tarsi skęstantį laivą, paliko IRC (my long lost love...) ir galiausiai išsilogino iš blogger, wordpress or whatever mutated notepad they used...

***  

O po tokio nuostabaus intro, su gerbiamu skaitytoju bei visa kita interneto fauna, atsisveikina ir paranoid.lt. I did my best, I had my fun(z), but it's over now. Negaliu pasakyt, jog savo rašliavom pasiekiau tai, ko norėjau ar radau tai, ko ieškojau, bet turiu pripažint, jog per savo menkų, retų, tačiau įsimintinų įvykių prizmę bent šiek tiek geriau pažinau save patį. And I suck:D

Aaaanyhow, kaip ir kiekvienas mažo biudžeto, šūdinų aktorių prigrūstas filmas, šis blog'as turės savo sequel'ą. Tiksliau aš ir toliau rašysiu, tik kitur, ne čia. Rašysiu (Achtung, baby!) angliškai, apie dalykus, kurie nedomina populiaraus jaunimo, kurie daugelio internautų RSS-skaityklėse krenta į folder'į TL;DR, ir kurie wouldn't get you laid even at the brink of dies irae: math, statistics, literature and all the nerdy things in between. Put the lotion in the basket...

Užuot rašęs "ant viršaus", nutariau migruot iš paranoid.lt į dar dažais kvepiantį domain'ą, nes seriously? Have you read this shit? ALL of it? And - NO - to answer your unspoken question, it's not nerdyfatguy.com.

Tiek naujienų. Ačiū dar kartą tiems, kurie skaitė ir komentavo. Paskutinis atsisakantis RSS subscription, išjunkit šviesą.

-- paranoid