And the show goes on...

Prieš geras dvi..ar net tris savaites į civilinės ir darbo teisės paskaitą isiveržė.. na gerai, mandagiai įėjo sociologijos paskutinio kurso bakalaurė, o gal ir magistrantė - neesmė - siūlydama/prašydama užpildyti mus anketą, reikalingą baigiamajam jos darbui. Tema +- kažkas apie kultūrą. Nemenkoje 6-7 lapų anketėlėje buvo klausiama tiek apie kiną, tiek apie literatūrą - ir mano skaudžiam apgailestavimui - apie teatrą. Suklupau ties klausimu "Kada paskutinįkart ...". Savo gynybai turiu pasakyti, kad, tam, jog per trejus pastaruosius metus neapsilankiau nei viename Vilniaus teatre įtakos neturėjo jokios svarbios priežastys...(Ne geriausią gynybinę poziciją būsiu užsiėmęs:-/) Taigi, teatre nebuvau gerus trejus metus..ir ne todėl, kad bilietai būtų ne mano kišenei ar spektakliai vyktų nepalankiu laiku...Ne. Aš tiesiog esu kultūrinis tinginys.

Ir vos tik suvokiau šį faktą ir nusprendžiau imtis ryžtingų veiksmų - į pagalbą atėjo mediumas ir jo metu mano laimėtas pakvietimas į Vilniaus mažojo teatro spektaklį "Svifto namai".

Net nežinau nuo ko pradėti. Per trejus metus buvau beužmirštąs kuo man patinka teatras, bet šiandieninio spektaklio metu visi prisiminimai atgijo. Gyvybė. Štai kas yra teatras. Gyva vaidyba, galimybė stebėti visus ir kiekvieną atskirai (personažus), gyvas garsas, gyvas kvapas (Spektaklio pradžioje kai kurie personažai rūkė. Žinoma, anoks čia gėris - uostyt dūmą, bet kita vertus - tai spektaklio dalis..ir nori tu to ar ne - esi priverstas jausti vyksmą ne vien akimis bei ausimis).

Kalbant apie patį spektaklį - jį galiu vertinti vienareikšmiškai tik teigiamai. Žinoma prie to (įvertinimo) turbūt prisideda ir tai, jog šimtą metų nebuvau jokiame spektaklyje, nors kita vertus - sunku įvardinti bent vieną spektaklio trūkumą. Siužetas (bent jau man) kai kuriose vietose pasirodė gal kiek per sudėtingas:) Viename forume šis spektaklis buvo įvardintas kaip "gera šiza" (o tai man kažkodėl visuomet asocijuojasi su A. Škėmos kūryba:D). Kai kurios spektaklio vietos iš tiesų buvo "šizovos", bet vargu ar tai pakenkė - tiesiog verčia daugiau mąstyti, o ne tik priimti informaciją.

Didžiausią įspūdį šį vakarą paliko E. Mikulskis, tiksliau jo personažas - liokajus Patrikas. Mano galva įsikūnijimas į personažą E. Mikulskiui pavyko tiesiog nuostabiai. Buvo itin smagu stebėti šį vietomis lengvai šizovą (bei neapkenčiantį liliputų) personažą:)

Taigi, lengvai sužavėtas atgimusio manyje potraukio teatran, nusprendžiau gegužės 7 d. aplankyti dar vieną Vilniaus mažojo teatro spektaklį: "Palaukit, kieno čia gyvenimas?" (Drąsus žingsnis žmogui, gyvenančiam iš kambariokų paskolos:) ). Gal kas norit prisijungt?:) (situacija netikėtai pasikeitė)