Kadangi vis tiek nieko rimto, mielas skaitytojau, neveikiat, imkim kartu (t.y. aš rašysiu, o jūs skaitykit) ir sugalvokim kokią hipotetinę situaciją (įdomumo labui lengvai modifikuotą), paremtą mano pasakojimu apie dvi žavias būtybes, valgančias mišrainę viešajame transporte.Tarkim, jog mūsų modeliuojamoj situacijoj vietoj mišrainės buvo valgomi sumuštiniai. Arba dar geriau: didelis Big-Mac kompleksas (su kola) ir cheeseburger'is (vienam dalyviui) ir dar vienas cheese'as (kitam). Dabar pakeiskim (vėlgi for no reason) situacijos laiką, t.y. tarkim, jog veiksmas vyksta visai ne vidury baltos dienos, o vidury pilkšvos nakties, t.y. pavyzdžiui ~4h ryto. Tada, kad situacija būtų dar įdomesnė, trumpai aptarkim jos priešistorę, t.y. kaip minimi herojai atsidūrė viešajam transporte.
Tarkim, kad abu herojai visą vakarą praleido kokiam nors kabake. Kaip neutralų pavyzdį galime pasirinkti kad ir Čili-kaimą (abu herojai matyt yra šiek tiek..kaimo žmonės). Kad neapsunkintumėm mūsų modelio, tarkim, jog veikėjai sėdėjo kabake iki kol buvo išvaryti ir visąlaik vartojo tą patį patiekalą (vėlgi, vengdami kokio nors papildomo modelio neapibrėžtumo ar netikėtų svyravymų, tarkim jog tai buvo alus).
Tikėtina, jog išvaryti iš minėto - tyrėjo visiškai atsitiktinai pasirinkto kabako - herojai susirūpino galimybe grįžti namo. Tam, kad geriau būtų suvoktas šios situacijos problematiškumas, tarkim, jog veikėjai tuo metu buvo kažkur Vokiečių gatvėje, o jų namai yra Pašilaičiuose. Nors ne, geriau tarkim, jog jie gyvena Saulėteky (sakykim taip pasirinkau todėl, kad nežinau ar egzistuoja koks naktinio autobuso maršrutas einantis per Pašilus, o dėl Saulėtekio esu užtikrintas). Taigi, šiuo metu turime tokią situaciją: du neaiškūs subjektai - vidury nakties, vidury miesto - mąsto kaip grįžti namo. Akivaizdu, jog šioje situacijoje labai svarbu tinkamai įvertinti visus kintamuosius ir padaryti atitinkamas (racionalias) išvadas. Dabar priimkime lengvinančią mūsų aptariamą situaciją prielaidą: mūsų nagrinėjami subjektai nėra patys racionaliausi personažai ir užuot važiavę namo nusprendžia pavalgyti. Vėlgi, remdamiesi ta pačia (neracionalumo) prielaida, tarkim jog subjektai yra pasiryžę (beje, labai keistu maršrutu: 60% nueito kelio veda į priešingą, nei tikisi herojai, pusę) pereiti visus tamsius skersgatvius ir 30 min. stovėti eilėje vien tam, kad apsirūpintų abejotinos vertės/kokybės maistu. Kad nesugandintume modelio, tarkime, jog vos vos nusipirkus maisto (išleidus tam ~22Lt) į už poros šimtų metrų esančią stotelę atvyksta aktualus veikėjams autobusas ir jie bėgdami kaip pagiringi jaunuoliai su maišais rankose į jį suspėja.
Galiausiai pasodinkime mūsų modeliuojamos situacijos herojus, kuriuos, beje, patogumo labui galime pavadinti Minou (Mineux) ir Ün (un) į autobuso galą ir liepkim pradėt ryt maistą - lyg rytojus neegzistuotų. Tada, tam, kad sustiprintume bendrą efektą, tiesiai prieš juos pasodinkim kokius du, keturis ar dvidešimt žiūrovų (čia jau jums nuspręst) ir liepkim žiūrėt į mūsų herojus - lyg viskas vyktų koncentracijos stovykloj ir už žiūrėjimą per langą (t.y. nežiūrėjimą į situacijos subjektus) būtų baudžiama švelniu mušimu per pilvuką.
Štai ir sukūrėme nuostabią hipotetinę situaciją, kuri yra grynas absurdas ir niekada negalėtų susidaryti realybėje. Ir visą tai padarėme visiškai laisvai - kūrybinės minties dėka sujungdami įvairias atsitiktines veikas. Well done, skaitytojau!
Kažin iš kur tas lengvas deja vu?
Tikėtina, jog išvaryti iš minėto - tyrėjo visiškai atsitiktinai pasirinkto kabako - herojai susirūpino galimybe grįžti namo. Tam, kad geriau būtų suvoktas šios situacijos problematiškumas, tarkim, jog veikėjai tuo metu buvo kažkur Vokiečių gatvėje, o jų namai yra Pašilaičiuose. Nors ne, geriau tarkim, jog jie gyvena Saulėteky (sakykim taip pasirinkau todėl, kad nežinau ar egzistuoja koks naktinio autobuso maršrutas einantis per Pašilus, o dėl Saulėtekio esu užtikrintas). Taigi, šiuo metu turime tokią situaciją: du neaiškūs subjektai - vidury nakties, vidury miesto - mąsto kaip grįžti namo. Akivaizdu, jog šioje situacijoje labai svarbu tinkamai įvertinti visus kintamuosius ir padaryti atitinkamas (racionalias) išvadas. Dabar priimkime lengvinančią mūsų aptariamą situaciją prielaidą: mūsų nagrinėjami subjektai nėra patys racionaliausi personažai ir užuot važiavę namo nusprendžia pavalgyti. Vėlgi, remdamiesi ta pačia (neracionalumo) prielaida, tarkim jog subjektai yra pasiryžę (beje, labai keistu maršrutu: 60% nueito kelio veda į priešingą, nei tikisi herojai, pusę) pereiti visus tamsius skersgatvius ir 30 min. stovėti eilėje vien tam, kad apsirūpintų abejotinos vertės/kokybės maistu. Kad nesugandintume modelio, tarkime, jog vos vos nusipirkus maisto (išleidus tam ~22Lt) į už poros šimtų metrų esančią stotelę atvyksta aktualus veikėjams autobusas ir jie bėgdami kaip pagiringi jaunuoliai su maišais rankose į jį suspėja.
Galiausiai pasodinkime mūsų modeliuojamos situacijos herojus, kuriuos, beje, patogumo labui galime pavadinti Minou (Mineux) ir Ün (un) į autobuso galą ir liepkim pradėt ryt maistą - lyg rytojus neegzistuotų. Tada, tam, kad sustiprintume bendrą efektą, tiesiai prieš juos pasodinkim kokius du, keturis ar dvidešimt žiūrovų (čia jau jums nuspręst) ir liepkim žiūrėt į mūsų herojus - lyg viskas vyktų koncentracijos stovykloj ir už žiūrėjimą per langą (t.y. nežiūrėjimą į situacijos subjektus) būtų baudžiama švelniu mušimu per pilvuką.
Štai ir sukūrėme nuostabią hipotetinę situaciją, kuri yra grynas absurdas ir niekada negalėtų susidaryti realybėje. Ir visą tai padarėme visiškai laisvai - kūrybinės minties dėka sujungdami įvairias atsitiktines veikas. Well done, skaitytojau!
Kažin iš kur tas lengvas deja vu?
