2010 m. liepos 23 d.

Tū-Tū..čka..čka..čka...

Taip, man penkeri.

Šian yra vienas tų savaitgalių, kuomet traukiu pas maadr papildyt karbonadų atsargų (t.y. pasimatyt su tėvais... ir papildyt karbonadų atsargas). Ta proga apsikirpsiu, paruošiu pranešimą antradieniui ir pavalgysiu naminio maisto. Taip sakant Win-Win-...-Win situacija.

Kadangi šiuo metu padėtis universitete komplikuojasi (kaip jau įprasta, likus vienam mėnesiui iki sesijos pradeda jaustis butelio kakliuko fenomenas), t.y. reikia atsiskaityti melejuonus darbų, pasiruošti melejuonui (arba mano atveju - dviems) koliokviumų ir t.t. Dėl šios priežasties stengiuos kiekvieną laisvą akimirką bent kiek sumažint tą "spūstį" rašydamas minėtus darbus. Pradedu nuo tų, kuriuos galiu pabaigti greičiausiai arba kurių deadline'as arčiausiai. Kol kas pagrindinis šio semestro iššūkis - pabaigt kursinį darbą (kurio šiuo metu esu nukovęs apie trečdalį).

Atsižvelgdamas į kursinio darbo pristatymo į katedrą deadline'ą (sausio 5d.) kol kas jaučiuosi pakankamai saugiai ir per daug dėl to nepergyvenu, todėl šį savaitgalį visą savo dėmesį (po to, kai baigsiu šį įrašą, pažiūrėsiu kelias "30 Rock" serijas, pachatinsiu su draugais (t.y. Kolega) ir išsimiegosiu. Taip, aš greitas kaip vėjas) nusprendžiau skirt antradienio pranešimui universitete.

Kadangi šįkart esu nusiteikęs stebėtinai pakiliai ir labai noriai imuosi darbo, nusprendžiau neeikvoti šios energijos (not drug/coffee-related mood elevation) ir imtis darbo kuo greičiau. Be to, pati tema yra gan kontraversiška (jau galiu įsivaizduot, kaip pranešimo metu susilauksiu ne vieno idiotiško, su ekonomika nesusijusio, klausimo, bet oh well..) ir be galo įdomi, tad (bent jau kol kas) pasiruošimo procesas yra labai smagus.

Sakydamas, jog noriu kuo greičiau imtis darbo aš kalbėjau rimtai. Nusprendžiau, kad ~3h trunkanti kelionė spoksant pro traukinio langą į lengvą deja vu sukeliančius medžius ar priešais sėdintį dėdę su barzda nosyje (cut the God damn nose-hair once a year, Robinson) nėra labai produktyvi veikla, o kadangi aš ir taip tempiuosi visą savo hardware, kurio pakaktų nedidelės šalies švietimo sistemai reformuoti, pradėjau rašyti kelionės metu. Ne pats gudriausias sprendimas dėl poros priežasčių:
  1. Rašyti apie fašizmo ekonomiką viešajame transporte, ypač sėdint kupe, kažkodėl yra keistai nevykusi idėja. Turbūt dėl to, kad visi staiga susidomi tavo rašiniu (ir labai drąsiai jį skaito);
  2. Jei tuo pačiu klausaisi kokios nors muzikos ar kažko panašaus ir, na shit happens, susijuoki/nusišypsai - šalia sėdintys asmenys padaro išvadą, kad tu juokiesi iš sakinio "...built death camps with the purpose to...".
Bet kokiu atveju, nukoviau keturis lapus, perskaičiau nemažą dalį medžiagos, todėl galiu sau leist parašyt šį, visiškai niekam nesvarbų įrašą ir žmoniškai išsimiegot.

Well done!

P.S. Kažkodėl nemanau, kad lengvas mano jumoras ('Adolfiukas' su 'Bembiu' tituliniame lape) ir tuo pačiu raginimas atsiriboti nuo fašizmo sukeliamų asociacijų (t.y. vertinti fašizmo ekonomiką - kaip savitą ekonominę filosofiją grynai teoriniais pagrindais), bus suprastas. Viskas tikriausiai baigsis kaltinimais pažeidus BK 170strp ir teismo procesu.

Liūdesys
.