Žmogus yra socialinis gyvūnas. Mielas skaitytojas turbūt jau suprato, jog tai yra vienas mano mėgstamiausių teiginių. Ir iš tiesų, medianiniam žmogėnui kiti žmogėnai yra svarbūs dėl daugelio priežasčių. Tik būdami tarp kitų tokių kaip mes, jaučiames nesantys vieni šioj žemėj, visatoj ar dar balai žino kur. Tik turėdamas kažką, su kuo galėtum bendraut, kad ir paviršutiniškai, kad ir apie orą ar darbą, ar akcijas maximoj gali likt sveiko proto, o jei tikrai pasisekė - jaustis bent kiek laimingu.
Bet tokie jausmai yra tik laikini, tad carpe diem, carpe noctem, mielas drauge. Nes anksčiau ar vėliau tavo jausmai, tavo paviršutiniškas ar net gilus bendravimas gali būti dailiai supakuotas į aštuonis šiukšlių maišus ir iškeliaut be jokių priežasčių, jokių paaiškinimų, pasiteisinimų ir žodžių. Kaip pašto siunta be atgalinio adreso - kažkur kitur be galimybės sugrįžt.Tavo sveikas protas, tarsi tolima, beprasmė, nieko nešildanti ir niekam nešviečianti saulė lieka egzistuoti vien dėl to, jog kažkada atsirado, šviesti vien todėl, kad tai vyksta savaime. Tolima, betikslė žvaigždė spinduliuojanti savo sielą į ją gaubiančią tamsą ir tuštumą.
Būsiu be galo tiksliai pataikęs, kuomet pirmąkart ją praminiau mea lux ("mano šviesa"). Be šviesos liko tik hipertrofavusi ir skylėta yranti širdis. Mano asmeninė neutroninė žvaigždė.
