Homecoming

Ta proga, kad pagaliau baigiau valgyt (oh, who am I kiddin' - geriausiu atveju tik padariau pertraukėlę. Regroup and attack!) Kalėdinius maistus ir n-tajį kilogramą mandarinų, priminsiu didžiai gerbiamam skaitytojui, jog vis dar esu gyvas (don't make that sad face, some day I won't be) ir ta proga papasakosiu ryškiai hiperbolizuotą ir sureikšmintą mano kelionę gimtinėn. So, with no further ado:

Būdamas nepilnos intelektinės komplektacijos žmogelis (read: idiot), užuot parskridęs namolio kaip normalus emigrantas ir sugaišęs tam dvi valandas, susikurpiau sudėtingiausią koks tik įmanomas kelionės planą, į kurį įėjo visiškai nereikalinga 700km kelionė skersai Vokietiją (9h kelyje), 11 valandų blaškymasis po Kylio miestą, kuriame aptikau tik sniegą ir - wait for it - dar daugiau sniego bei galiausiai 24 valandų kelionė keltu į Klaipėdą, miestą kurį nuoširdžiai dievinu vien todėl, kad jis nesiūbuoja (po plaukimo viskas bent kiek stabilesnio už karuselę atrodė tarsi palaiminimas).

Minia kartu keliavusių keleivių

Keliaut traukiniais Vokietijoje labai patogu. Apart pastovių vėlavimų, prie kurių visi keleiviai jau priprato kaip prie savaime suprantamo reiškinio, Deutsche Bahn yra labai neblogas ir pigus paslaugų tiekėjas. O ir traukiniai greiti/šilti ir t.t. 

Nors mano kelionės "nuotykis" arba tiksliau priežastis dėl ko pasirinkau būtent tokį maršrutą, buvo noras išbandyt kelionę keltu, šiek tiek laukiau ir to drožimosi traukinyje. Gamta ir miestai Vokietijoje gražūs, tad dažnai visai nebloga atrakcija tampa paprasčiausias spoksojimas pro traukinio langus. O be to, tikėjaus įveikt vieną iš mano Kalėdinių knygų (for reference read this) - visgi per 9 valandas galima perskaityt nemažai šlamšto. 

Mano planas, savaime suprantama, neišdegė. Vėlgi, kalta minėtoji nepilna intelektinė komplektacija aka idiotizmas, bo dabar niekaip nesumąstau kokiu būdu aš tikėjaus skaityt knygą/grožėtis gamta, kuomet nusipirkau bilietą į naktinį traukinį. Tokiais momentais aš nustebinu net pats save.

Hamburgo traukinių stotis

Giliai susikrimtęs dėl žlugiusio pirminio pramoginio plano, negalėjau užmigt, tad muisčiausi kaip užpakalį išsidilginęs jaunuolis. Gal dėl to, o gal iš gryno smalsumo, mane užkalbino tame pačiame kupe keliavusi vidutinio amžiaus austrų pora (ačiū aukščiausiajam kelionių dievui, jog jie puikiai kalbėjo hochdeutsch, bo man jau užteko Bavarijos su jos semi-austrišku dialektu). One thing led to another, ir taip išpliurpėm iki kokios penktos ryto, paliesdami įvairiausias temas: pradedant kelionėmis, baigiant nacizmu. It was as awesome as it gets. Mūsų keliai išsiskyrė Hamburge, kur mano pašnekovai sakė liksią švęst Kalėdų, tuo tarpu aš šalau užpakalį laukdamas traukinių stoty, kadangi mūsų dm-dm----dm-dm (read: traukinys) vėlavo 40 minučių ir aš nespėjau persėst į savo Verbindung. Nuėjęs pašnekėt su vietiniu Deutsche Bahn office'u, gavau bilietą į belenkurį Kylio pusėn riedėsiantį traukinį, tad ilgai nedelsęs insėdau į pirmą pasitaikiusį ir akimirksniu nulūžau. Prabudau išsižiojęs (vienintelė priežastis kodėl kartais vengiu keliaut traukiniais - mano nesugebėjimas sėdint užmigus neišsižiot. Atsibudus vaizdas visuomet toks pat: į tave spoksantys ir kikenantys bendrakeleiviai) ir atvykęs į Kylį. What now?

Padvodkė Kylyje

Kylio visiškai nepažįstu ir tiesą sakant niekad juo nesidomėjau. Žinau, jog kažkur apylinkėse rūdija antro pasaulinio karo nacių padvodkė, kad tai vienas didžiausių Vokietijos uostų ir kad iš jo pieno ar vakarykščių pusryčių puta galima parplaukt Lietuvon. 

Dėl nuostabaus planavimo ir kitų mano über-awesome savybių, į Kylį atvykau itin anksti, ko pasekoj turėjau sugalvot ka čia nuveikus per tas laisvas vienuoliką valandų. Atsižvelgdamas į oro sąlygas, normalus žmogus net nesusimąstytų apie kokį nors sight-seeing: būtų atsedėjęs tas valandas uosto kavinukėj (su nemokamu wi-fi) ir oh happy day. Tuo tarpu aš išsiruošiau plačiamaštabiui žygiui po nepažįstamą miestą, ko pasekoje neaptikau visiškai nieko verto dėmesio. Aišku, turbūt pirmąkart gyvenime mačiau tikrą povandeninį laivą (o tai, jog nepamenu ar tikrai nesu jo matęs anksčiau parodo kaip tai man svarbu), kurio nuotrauką mielas skaitytojas pastebėjo šios pastraipos viršuje, tačiau daugiau nei valandą trukusi kelionė autobusu ir dviejų kilometrų klampojimas per sniego/smėlio mišinį palei Baltijos jūrą tikrai nebuvo to vertas.

Lisco Maxima - siūbuojantis keltas

Galų gale, iki kelių šlapiom kelnėm ir nušalusia nosim sulaukiau laipinimo į keltą. Kuomet viskas einasi pagal planą, kelionė į Lietuvą trunka 21h. Vos įlipus keltan buvo pranešta, jog Baltijos jūroj mūsų laukia dideli vėjo gūsiai, ko pasekoje tapo aišku ir mažam, ir dideliam, jog: a) plauksim ilgiau nei 21 valandą b) vemsim. Turiu pastebėt, jog abi pranašystės buvo teisingos: plaukėm parą, vėmė ne vienas:) Bandydamas išvengt pastarojo likimo, visą tą laiką, kuomet mūsų laivelį siūbavo tai šian, tai ten, gulėjau savo atlenkiamoj kėdė (bo nesukrapščiau pinigų kajutei) kaip mūšyje sužeistas kareivis. Iš viso, su trumpom pertraukom skirtom pasivaikščiot ir konstatuot, jog vis dar siūbuoja ir man vis dar bloga, pragulėjau 16 valandų. Ale turiu pastebėt, jog kelionė tampa labai jau niekam tikusia, kuomet du trečdalius laiko praleidi playing dead/burping. 

Vos išlipęs krantan nusprendžiau, kad daugiau laivais nebeplaukiosiu. Šį sprendimą akimirksniu sekė suvokimas, jog jau esu sumokęjės už atgalinę kelionę keltu, o kadangi esu studentas, tikrai neleisiu sau išmest 50 Eurų. Well, šįkart bent jau pasiimsiu kokių anti-vomit-all-over-the-place vaistukų, kad kelionė neprailgtų...