Na gerai, gal per paskutinius kelerius tūkstantmečius buvo išrasta ir daugiau puikių dalykų (interwebz, lolcats - just to name a few), bet Suzanne Collins - Hunger games trilogija tikrai yra vienas iš tų mind-blowing thingies, that makes living bearable.
(WARNING: an annoyingly long rant about how books in general suck is written below)
Skaityt gerai parašytą, įdomią istoriją pasakojančią knygą yra tikrai neblogas laisvalaikio praleidimo būdas (not that our time has any value whatsoever. Every goddamn plant in your FarmVille farm is time, you're not getting back). Be akivaizdaus malonumo, kurį suteikia pats pasakojimas, knygos taip pat lavina vaizduotę (nežinau ar tai empiriškai įrodyta, tačiau ko gero belenkas, kas tik neleidžia smegeninės render'iui apdulkėt, jei nepagerina jo veikimo, tai bent jau apsaugo jį nuo regresijos) bei žodyną (kadangi skaitau išskirtinai tik anglų/vokiečių kalbomis parašytas ar išverstas knygas, galiu garantuot, jog poveikis tikrai pozityvus).
Nebijodamas nuskambėt like a broken record (emz, o mes turim šį posakį atitinkantį lietuvišką variantą? No, seriously?), turiu dar kartą pasiskųst, jog apart mano išvardintų pliusų, knygų skaitymas in general yra shitloads of pain in the ass, bo surast su logika nesipykstančią (let's get this straight: there's always a thin line between fiction (e.g. "I am Legend") and fiction written by an idiot for idiots (e.g. "Twilight"). It's all the small, but important non-faggy things that makes a book a fine read) knygą, yra tas pats, kas man sukurt įrašą nepanaudojant nei vienos debiliškos frazės anglų kalba - possible, but annoyingly difficult.
Aštuonios iš dešimties 'šiuolaikinių' grožinės literatūros knygų pasakoja apie žmogžudystę (labai tikėtina, atliktą serijinio žudiko), kurią sprendžia netikėtai įvykių centre atsidūręs degradas-alkoholikas-rankų-modelis detektyvas Hansas, pasakojimo pabaigoje tik per plauką išvengiantis mirties, tačiau vis tiek sugaunantis nedorėlį (ir in the process tikriausiai išgelbėjantis kokią pritrenkiančio grožio waiting-for-a-knight-in-shining-armor panelę) ir tuo tarsi pareiškiantis pasauliui - nesvarbu koks galingas blogis ir kokios negandos niurkso šešėliuose, visuomet atsiras über-handsome-got-nothing-to-lose didvyris, savo riboto intelekto ir brute force pagalba grąžinantis viską į kasdienį happy-happy-hippos (reference, kurį išsiaiškint palieku gerbiamam skaitytojui) status-quo. I just vomited a little bit in my mouth:-/
Šiuo atveju Hunger games, nors ir susijęs su žudynėmis, neturi dviejų pagrindinių gag-reflex'inių komponentų: 1) messiah-complex driven world savior 2) mystery a la Scooby Doo. Nepaisant to, istorija kiek suskystėja dėl 1) a love story (meh..) 2) deus ex machina in overdrive (meh^2). Bet ko kito gali tikėtis iš į teenage-market orientuotos knygos? It's either literary-foreplay with a happy ending (pun intended), or no happy ending in terms of book-sales.
(WARNING: a short review by semi-illiterate blogger follows)
Atsižvelgdamas į tai, jog knyga yra itin nuspėjama (net under heavy influence of cheap wine), pateikiu trumpą įvadą in šią įdomią istoriją daugmaž iki tos vietos, kur ji tampa nuspėjama:)
Hunger games in a nutshell
(traces of nuts and spoilers are possible)
Pasakojimas, kaip visuomet, vyksta kažkur nelabai tolimoj ateity (šiuo atveju ne anksčiau kaip 2100'aisiais) labai distopiniame (woo-hoo!) pasaulyje. Po globalinio atšilimo (mano išvada) sukelto vandens lygio kilimo ir tai sekusio karo dėl sumažėjusių žemės plotų, iš visos Šiaurės Amerikos teliko mažytė civilizacija - šalis pavadinimu Panem. Panem sudaro kalnuose įsikūręs metropolis Capitol ir 12 provincijų (districts). Sprendžiant iš to, kad 12'oje provincijoje gyvena apie 8000 žmonių, matyt visas Panem nėra didelis. Su savo provincijomis Capitol elgiasi labai pragmatiškai ir tironiškai (naudoja kaip resursų fermas), ko pasekoje prasideda pilietinis karas - 13 provincijų prieš vieną Capitol. Atsižvelgiant į tai, jog Capitol yra futuristic high-tech heaven, o be to įsikūręs kalnuose - karas baigiasi 12'os provincijų pralaimėjimu ir visiška 13'osios provincijos anihiliacija (nors man rodos, galų gale, paaiškės, jog ta 13'a provincija išgyveno ir atsiskyrė).
Siekdamas priminti apie šį pralaimėjimą ir atbaidyti (that's a strange way to do it) nuo bet kokių minčių apie sukilimo pakartojimą, Capitol įkuria kasmetines Hunger games, žaidynes, kuriose dalyvauja po du, 12-18 metų kiekvienos provincijos paauglių. Šie "žaidėjai" (berniukas ir panelė) išrenkami burtų keliu Reaping "šventės" metu. Dalyviai išrenkami burtais, nes vargu ar atsirastų daug norinčių dalyvauti žaidime, kurio esmė - last man standing (living) wins. Po rinkimų, žaidėjai išvežami į Capitol, kur jie dalyvauja atidarymo ceremonijoje, duoda interviu, treniruojasi, o tada išvežami į specialiai žaidimui paruoštą ir kasmet vis kitokią, visiškai Gamemaker'ių kontroliuojamą (įskaitant klimato sąlygas, gyvūniją ir t.t.) areną. "Žaidynės/žudynės" transliuojamas 24/7 visoje šalyje (talk about reality shows). Žiūrovai stato už savo favoritus, net gali atsiųsti jiems įvairių reikalingų daiktų (ginklų, vaistų ir pan), jei sugeba tai įpirkti (mat su kiekviena žaidimo diena kyla siuntinio kaina. Kaip išsireiškiama knygoje - suma, už kurią pirmą žaidynių dieną savo favoritui gali atsiųsti sočius pietus, po savaitės įpirksi tik sausainuką) ir jei siuntinį sutinka išsiųsti "treneris".
Taigi, toliau apie 350 iš 450 knygos puslapių išsamiai nupasakoja kiekvieną 74'ųjų žaidynių dieną ir brutalias dalyvių mirtis.
Vos perskaitęs pirmąją trilogijos dalį, tuoj pat internetu užsisakiau likusias dvi (shitloads of fun ir tik 12 Eurų. Gotta love globalisation). Velniop tą sesiją.
(WARNING: a short speculation about why hunger games movie will suck)
Internetuose skaitinėdamas apie Hunger games, užtikau žinutę, jog 2012 metais turėtų pasirodyt šios knygos ekranizacija. Pirminę "yipieeeeee!" reakciją greit sustabdė ir aptemdė mintis, jog faktiškai visos (išskyrus turbūt Fight Club) knygų ekranizacijos suck dogz bollocks in a major-league kind of way. Dar labiau išgąsdino du faktai: filmas turės PG-13 reitingą (aš vis bandau įsivaizduot, kaip įmanoma atvaizduot brutalias žudynes, kad jas būtų leista žiūrėt trylikamečiams. Seriously, jei filmą statyčiau aš, kinoteatran įleidžiami būtų tik dvidešimtmečiai, ir tai - po psichologinio stabilumo testo) bei - "Hunger games will be the next Twilight". Let me translate it to you: no sparkling faggy-vampires, but butloads of over-sweetened teenage-emo love scenes a la romantic virgin-pørn (in order to initiate premature mental jizz of female audience). Shiiiiiiiiiiiiiiiiiet.
Anyhowz, viskas daugmaž paaiškėja, kai pamatai kandidates į pagrindinį vaidmenį (Katniss Everdeen):
|
|
| ||||||
|
|
This gives a new - faggy - meaning to the expression "Baby-face killer". Seriously, wake the fuck up mr. movie director.
Note to self: totally failed your new-years resolution to write shorter posts. Failing is something you're good at, aren't you?
like a broken record - kaip užsukta plokštelė ;)
AtsakytiPanaikintiOh, tnx:) Aš žadėjau rašyt "sugedęs patefonas":D (no idea iš kur ištraukiau tokį išsireiškimą), bet kažkaip debilavotai nuskambėjo, tad pasilikau su broken engrish variantu:)
AtsakytiPanaikinti