Mažam kambarėly, rankenas valiau

Kažkur esu skaitęs teoriją, kad žmonija užsilenkė 2020-aisiais kai užėjo Covidas, ir mes visi dabar esam pragare. This would explain *things* (kita nebloga teorija yra ta, kad mes visi (arba bent jau aš vienas) gyvenam simuliacijoj, kuri per daug atitolo nuo jos pradinio taško, tad extrapoliacija į ateitį pradėjo degraduot. This would also explain *things*). Kaip ten bebūtų, aš sugebėjau išvengt Covido visus penkerius metus. 

Kaip tau tai pavyko???

jaučiu gerbiamo skaitytojo nuostabą. Nepriekaištinga higiena, skiepai ir asmeninės apsaugos priemonės (galvos kandonas)? Visiškai ne! Esu namisėda. Niekur neinu, nosies nekišu, ir nors niekas labai oficialiai to ir neleido, nuo pat 2020-ųjų dirbu iš namų. Took an executive decision, kaip sakoma. Iki šiol niekam neužkliuvo (viduj iš tiesų bijau, kad net nepastebėjo) ir atlyginimą gaunu be parkių, tai (turbūt) all good.

Beje, aš čia vienas toks, kad eidamas gatve ir pamatęs priešais ateinančią grupelę žmonių *nustoju kvėpuot*? Tada prasilenkiu su ta grupele ir suprantu, kad einu ta trajektorija, kuria jie katik ėjo ir kvėpavo, vadinasi negaliu dar įkvėpt. Po kiek laiko pradedu vertint vėjo kryptį ir stiprumą kad daugmaž nuspėt tikimybę, kad random žmonės be jokių simptomų iš tikrųjų turi Covid ir jų iškvėptame ore yra pakankamai viruso dalelių, kurių pakaktų mane užlenkt. Tada man pradeda temt akyse ir suprantu taip nužingsniavęs kokį 100 metrų ir netyčia katik prasilenkęs su kita grupele. I guess I die now. 

Nustebusiam šio rašinio gerbėjui priminsiu, kad skaitot paranoid.lt, o ne sveikasprotas.lt, taip kad ramiai.

Žodžiu, metams bėgant pradėjau po biški atsipalaiduot ir galvot, kad blogiausia jau praeityje. Pasiekiau tokį lygį, kad pradėjau vaikščiot į, wait for it, koncus! KONCUS! Su tūkstančiais nepraustaburnių, antivakserių ir kito socialinio planktono. Taigi, galų gale, ar apsimokėjo eit į tą Kraftwerk koncą? Nežinau, koncerto vidury pradėjo springt ir glitchint jų monitorius, tai kaip ir nudaužė vibe'ą,o ir grupės merch'as ne labai jau kažkoks:

Koncertas trečiadienį, sekmadienį atsibundu plyštančia galva su 80+ pulsu, tuo pačiu metu sušalęs ir prakaituojantis, drebantis kaip dėdė Jurgis, 6 ryto prie dar neatidaryto alubario. Nafik. Lieka tik klausimas ar jau užkrėčiau žmoną ar dar ne. Nes jei užkrėčiau, tai bus reikalų, kadangi kuomet ji pasigavo Covid prieš kiek daugiau nei metus, aš pračanelinau vidinį konclagerinį feldmaršalą (su manim prie vairo, nebūtų nei zombių apokalipsių, nei facehuggerių, nei maro) ir taip užkarantininau žmoną, kad po to sėdėjau troboj ramus kaip Belgas, kol ji tručinos tam vienam kambarėlį. Karts nuo karto atneši maisto, dezinfekciniu skysčiu pravalai rankenas ir paviršius, ir ledas. Po savaitės ji sveika, o aš ne tik kad nesusirgau, bet ir pribaigiau porą žaidimų ant playstation. 

Nelabai panašios patirtys, taip sakant. 

Tai turbūt suprantat kaip būtų negerai, jei *aš* dabar tapčiau užkrato šaltiniu. Čia viena iš tų situacijų apie kurią būtų primenama kiekvieno ginčo metu. Esu kaip baltasis kraujo kūnelis, supratęs, kad įlipau į šūdą ir vaikštau po kambarius su tais pačiais batais. Klaidinančios metaforos, bet ką jau padarysi. 

Na ką, užsimaukšlinu buboninę kaukę, atsisėdu į kampelį, ir sėdžiu jame visą savaitę, iš pradžių sąmoningai, po to nesąmoningai ir galiausiai obsesyviai dezinfekuodamas rankas kažkokiu žmonos pirktu pramoniniu skysčiu, kuris ko gero yra biodyzelino gamybos proceso pašalinis produktas. Valgau trupinius, neliečiu rankenų, vandens čiaupų, nesimaudau (gal man pasiutligė?), tik pilu tą skystį ant savo dehidratuojančio merdėjančio kūnelio (beje numečiau 3kg - is this normal?) ir tikiuos geriausio. Galiausiai to skysčio aš suvartojau tiek, kad jei eičiau dabar ir plikom rankom daryčiau nusikaltimus, nepalikčiau nei trupučio identifikuojamo DNK (Gatakoj būčiau safe):

Vyr. detektyve Montvydai, pagaliau gavome nusikaltimo vietos DNK-rezultatus. Nusikalstamą veiklą įkykdė ... kažkoks tai rūgštažmogis sudarytas iš 99% etanolio.

Visi testai pozityvūs. Bent vienoj gyvenimo srity rimtai overachievinu. Vieną dieną tas antras brūkšnelis blankesnis, kitą - pyst ir vėl solidžiai informuojantis mane, kad 

♬♪♬♪

niekada man dezinfekcinio skysčio nebus per daug, 

niekada man dezinfekcinio skysčio nebus per daug, 

niekada man dezinfekcinio skysčio nebus per daaaauuuuug 

♬♪♬♪

vidinį feldmaršalą keičia vidinis Škėma. Up ir down, up ir down. Užrakintas emociniam lifte, savo mažam pasaulėly, išlįst galiu tik per mažą rakto skylutę parodęs testą be antros eilutės. Ir tada, septintą dieną, kažkodėl Šiaulietiškai kalbantis Dievas, tarė:

nu gèrai gèrai...

Pagaliau išlendu iš savo tos virusinės katorgos. Smirdantis. Sukūdęs. Alkanas. Visos žmonijos pamirštas ir niekam nereikalingas. Ir tiesiai į darbą. 

Up ir down, up ir down, up ir down...