Pastaruoju metu, dėl ko gero paūmėjusios paranojos ar užvaldančios mizantropijos (Give yourself to the Dark Side -- D.Vader), vis susimąstau ties viena subtilia tema: How long could the modern Man survive..without what makes him modern. You probably already knoewz (shame on you if you dont'z), jog Jūsų didžiai gerbiamas autorius yra all-things-destroying-mankind žanro fanas (robo-retards (terminators), viruses, zombies, nuclear oooh-what-does-this-button-do, etc. destroying You and everyone You know), when it comes to literature/movies, tad tokie pamąstymai (thought experiments) man yra kažkas nuostabiai entertaining.
Stovint prie lango ir žvelgiant į apledijusį Vilnių, susimąstau, jog dingus patiems paprasčiausiems "patogumams", kaip pvz šildymas, mano vilnonių kojinių resursų vargu ar užtektų išlikimui ir tada iškeliu sau klausimą: kiek viso to university-education ir milijonų metų evoliucijos pimpinto IQ man pavyktų panaudot bandant neužsilenkt. Trečią ryto žvelgiant į tamsų ir tuščią minusinį Vilnių, manau - ne daug.
I mean, seriously, aš, turbūt, be elektros (interneto! I DO realise how pathetic that sounds), maksimos ir teisėtvarkos (arba bet ko kito, kas sulaiko vidutinį forsą nuo mano xatos durų šturmavimo ir all-you-can-stab event'ų) neištraukčiau ir mėnesio. Where the-fokk would you get your foodz, if there were no shops? There's only that many socks that you can eat... Stovint maksimos eilėj ir stebint į plastikinius maišus maistą kraunančius žinduolius, suvokiu kokie mes visi pažeidžiami ir priklausomi nuo civilizacijos, demokratijos ir all-things-preventing-life-being-fucked-up. Tam, kad prasidėtų apokalipsė nereikia laukt grįžtančio Jėzaus. Užtenka ilgajam savaitgaliui uždaryt maksimas.
Ir aš nekalbu apie zombie apocalypse, tiesiog apie nothingness (the unbearable lightness of being). Įsivaizduokit pasaulį (geriau Lietuvą), kuriame pinigų sistema patyrė super totalų fiasko (pvz.: milijardinė hiperinfliacija), ir visi ekonominiai santykiai, kurie iki šiol vyko tarpininkaujant pinigams, dabar turi būti vykdomi tiesiogiai (barteriniai mainai), t.y. keičiantis prekėmis (atsižvelgiant į per visus galus nedadurtą Lietuvos vykdomąją valdžią, vargu ar šioje situacijoje būtų rastas koks nors protingas sprendimas). Ką į ką keistų visi tie (aš) ekonomistai, vadybininkai, kiti šūdstumdžiai? Kiek tų, maksimos eilėse stovinčių žinduolių rastų būdų pratęst savo šlovingą egzistenciją? Kai kurie šios šaunios faunos (o kai kurie, panašu, floros) atstovai net nesugeba normaliam vartojimui paruošt iš maksimos partempto šlamšto (prisimenant Kolegos pasakojimą apie žuvį verdančias kambariokes...). In terms of Darwin (me): they're livin' on borrowed time. And evolution's gonna demand that interest to be paid one day.
We take so much shit for granted it is hysterically-funny and funeral-sad at the same time.
Žinoma, šiuo metu sunku įsivaizduot kokią situaciją, kuomet įvyktų visi aprašyti įvykiai in a worst way possible, bet vis tiek - konzumeriniams žinduoliams (nebūtinai visiems) vieną dieną gali būt пиздец.
Stovint prie lango ir žvelgiant į apledijusį Vilnių, susimąstau, jog dingus patiems paprasčiausiems "patogumams", kaip pvz šildymas, mano vilnonių kojinių resursų vargu ar užtektų išlikimui ir tada iškeliu sau klausimą: kiek viso to university-education ir milijonų metų evoliucijos pimpinto IQ man pavyktų panaudot bandant neužsilenkt. Trečią ryto žvelgiant į tamsų ir tuščią minusinį Vilnių, manau - ne daug.
I mean, seriously, aš, turbūt, be elektros (interneto! I DO realise how pathetic that sounds), maksimos ir teisėtvarkos (arba bet ko kito, kas sulaiko vidutinį forsą nuo mano xatos durų šturmavimo ir all-you-can-stab event'ų) neištraukčiau ir mėnesio. Where the-fokk would you get your foodz, if there were no shops? There's only that many socks that you can eat... Stovint maksimos eilėj ir stebint į plastikinius maišus maistą kraunančius žinduolius, suvokiu kokie mes visi pažeidžiami ir priklausomi nuo civilizacijos, demokratijos ir all-things-preventing-life-being-fucked-up. Tam, kad prasidėtų apokalipsė nereikia laukt grįžtančio Jėzaus. Užtenka ilgajam savaitgaliui uždaryt maksimas.
Ir aš nekalbu apie zombie apocalypse, tiesiog apie nothingness (the unbearable lightness of being). Įsivaizduokit pasaulį (geriau Lietuvą), kuriame pinigų sistema patyrė super totalų fiasko (pvz.: milijardinė hiperinfliacija), ir visi ekonominiai santykiai, kurie iki šiol vyko tarpininkaujant pinigams, dabar turi būti vykdomi tiesiogiai (barteriniai mainai), t.y. keičiantis prekėmis (atsižvelgiant į per visus galus nedadurtą Lietuvos vykdomąją valdžią, vargu ar šioje situacijoje būtų rastas koks nors protingas sprendimas). Ką į ką keistų visi tie (aš) ekonomistai, vadybininkai, kiti šūdstumdžiai? Kiek tų, maksimos eilėse stovinčių žinduolių rastų būdų pratęst savo šlovingą egzistenciją? Kai kurie šios šaunios faunos (o kai kurie, panašu, floros) atstovai net nesugeba normaliam vartojimui paruošt iš maksimos partempto šlamšto (prisimenant Kolegos pasakojimą apie žuvį verdančias kambariokes...). In terms of Darwin (me): they're livin' on borrowed time. And evolution's gonna demand that interest to be paid one day.
We take so much shit for granted it is hysterically-funny and funeral-sad at the same time.
Žinoma, šiuo metu sunku įsivaizduot kokią situaciją, kuomet įvyktų visi aprašyti įvykiai in a worst way possible, bet vis tiek - konzumeriniams žinduoliams (nebūtinai visiems) vieną dieną gali būt пиздец.
