...stop playin' with the bubble wrapping.
So here we are. Nauji metai - nauji batai ar belenkaip kaip ten bebūtų. Ir kaip visada - tai yra smagus metas. Naujas atskaitos taškas, įvairiausių pažadų sau ar belenkam kitam darymo laikas, viltingas optimizas: "šiemet viskas bus daug geriau!" ir tylus, vos girdimas balsas galvoje: "who are you tryin' to kid, man?"
Man, asmeniškai, kiekvieni nauji metai asociuojasi su tabula rasa. Viskas iš naujo. Tarkim, shit that happened last year did in fact not happen, ir dabar viską galima pradėt ir daryt taip kaip noriu. I iz da mazter of myz ownz life (engrish). Ir kaip visad planas skamba beveik taip pat: citius altius fortius/įveikt savo baimes ir nepagrįstus kompleksus/do something, that really matters. Bet galiausiai, suprantu, jog šie, nauji metai tėra focken moving average visų tų sumautų metų prieš tai ir jokių things, that matter aš nenuveikiau, esu kamuojamas tų pačių baimių ir pagrindo neturinčių kompleksų .. ir nė velnio aš netapau citius.. nesu altius ir kažin ar turiu šansų būt fortius (čia, turėtumėt suprast, yra metaforos)
Taigi, užuot buvę a ray of hope, naujieji faktiškai yra one more year of despair, agony...and frustration.
Tačiau slenkantys vidurkiai turi vieną labai šaunią savybę: jie, na.., slenka. Things do not change — we change ( -- H.D. Thoreau). Tad, kad ir kokie sumauti buvo praeiti metai, metai prieš tai ar visi dvidešimt kažkeli metai: it's never a good enough reason to focken stop changin', stop reachin' and stop tryin'. So I won't.
Vėl, po daugiau nei pakankamai ilgos pertraukos, žinau ko noriu ir žinau kaip tai pasiekt, pagaliau suvokiau savo prioritetus. Esu įsitikinęs, jog turiu pakankamai valios paverst tai tikrove. Ir net jei visa tai yra gan abstraktu ir remiasi melejuonu kintamųjų, kurių aš negaliu valdyt - šiemet aš disponuoju esminiais resursais ir there's nobody who can stop me, but myself.
It's my time to be less miserable, thankyouverymuch.
So here we are. Nauji metai - nauji batai ar belenkaip kaip ten bebūtų. Ir kaip visada - tai yra smagus metas. Naujas atskaitos taškas, įvairiausių pažadų sau ar belenkam kitam darymo laikas, viltingas optimizas: "šiemet viskas bus daug geriau!" ir tylus, vos girdimas balsas galvoje: "who are you tryin' to kid, man?"
Man, asmeniškai, kiekvieni nauji metai asociuojasi su tabula rasa. Viskas iš naujo. Tarkim, shit that happened last year did in fact not happen, ir dabar viską galima pradėt ir daryt taip kaip noriu. I iz da mazter of myz ownz life (engrish). Ir kaip visad planas skamba beveik taip pat: citius altius fortius/įveikt savo baimes ir nepagrįstus kompleksus/do something, that really matters. Bet galiausiai, suprantu, jog šie, nauji metai tėra focken moving average visų tų sumautų metų prieš tai ir jokių things, that matter aš nenuveikiau, esu kamuojamas tų pačių baimių ir pagrindo neturinčių kompleksų .. ir nė velnio aš netapau citius.. nesu altius ir kažin ar turiu šansų būt fortius (čia, turėtumėt suprast, yra metaforos)
Taigi, užuot buvę a ray of hope, naujieji faktiškai yra one more year of despair, agony...and frustration.
Tačiau slenkantys vidurkiai turi vieną labai šaunią savybę: jie, na.., slenka. Things do not change — we change ( -- H.D. Thoreau). Tad, kad ir kokie sumauti buvo praeiti metai, metai prieš tai ar visi dvidešimt kažkeli metai: it's never a good enough reason to focken stop changin', stop reachin' and stop tryin'. So I won't.
Vėl, po daugiau nei pakankamai ilgos pertraukos, žinau ko noriu ir žinau kaip tai pasiekt, pagaliau suvokiau savo prioritetus. Esu įsitikinęs, jog turiu pakankamai valios paverst tai tikrove. Ir net jei visa tai yra gan abstraktu ir remiasi melejuonu kintamųjų, kurių aš negaliu valdyt - šiemet aš disponuoju esminiais resursais ir there's nobody who can stop me, but myself.
It's my time to be less miserable, thankyouverymuch.
