2010 m. rugpjūčio 24 d.

Come on, Fat kid, pass the ball..

...arba perfrazuojant Metallica:

The fat man then prepares
To play regretfully
That fat man here - is me..
Vakar apturėjau garbės būti pakviestas pažaist salės futbolo su grupiokais ir šiaip futbolo entuziastais. Kadangi sesija baigėsi ir iš esmės neturiu ką veikt (apart savo planų perskaityt melejuoną knygų iš mano "to-focken-read" sąrašėlio) - sutikau.

Iš tiesų jau buvau pamiršęs kaip smagu yra bėgiot debilo veidu paskui kamuolį ir spardyt jį į belenkurią, tik ne savo vartų, pusę. Nepaisant to, kad į vakaro pabaigą buvau aiškiai pametęs plaučius (ar bent jau dešinįjį tai tikrai) ir sekančios dienos rytą vooos pakilau iš lovos (nė kiek neperdedu) - experience'ą galiu vertint vienareikšmiškai tik teigiamai.

Ta proga padariau kelias išvadas:
  1. Pusę metų sėdėt namie, nepajudinant savo užkepalio ir tikėtis, jog neprarandi sportinės formos yra tolygu prastam mokslinės fantastikos romanui. Kojos nuvargo jau po pirmos partijos, kas suponuoja aiškų mankštos trūkumą bei belenkaip nevykusią mitybą.
  2. Aš nemoku žaist nei stalo teniso, nei futbolo, bet abi šios veiklos yra be galo smagios.
  3. Man žūtbūt reikia daugiau judėt.
Įmušiau dvi bankes, laimėjau stalo teniso partiją (prieš tai pralošęs kokias penkias), porą valandų non-stop pabėgiojau, tad reziumuojant: baisiai smagiai praleidau laiką.

Woopty-wooop!

Ta proga pagalvojau, kad galėtų greičiau ateit kovas, bo belenkaip noriu pabėgiot. Tuo pačiu būtų neblogai ir kokią partiją krepšinio sulošt, nes to nesu daręs jau turbūt nuo...pirmo kurso. Liūdesys.