God bless imports, o tiksliau amazon.com už tą neįkainojamą galimybę neapsišvietusiam imbecilui bent per porą mikronų praplėst savo akiratį.
Normalus žmogus, norėdamas susipažint su garsiausiu pasaulio detektyvu, t.y. ponu Sherlock'u, ko gero nueitų į artimiausią bibliotekėlę, susirastų apdulkijusią "A study in scarlet" ir tokiu būdu per porą valandų įgyvendintų šį savo norą. Bet matot, normalaus žmogaus apibrėžimas buvo nukaltas (pardon, labai norėjau panaudot anglišką coined) dar prieš web 2.0 ir ypač prieš žmonijos pseudo-enciklopedijos atsiradimą. Įvykių (skaitalų) grandinė, kurios kulminacijoj nusprendžiau perskaityt visus Sherlock'o Holmes'o nuotykius atrodė taip:
1. Skaitydamas Jo Nesbo - "Die Fährte", aptikau žodį "Nemesis" ir užuominą, jog tai kažkokia graikų deivė (or whatever). Nusprendžiau pasiskaityt apie tai wikipedijoj.
2. Wikipedijoj inter alia rašoma, jog šiuolaikinis žodžio nemesis vartojimas reiškia "worst enemy/exact opposite of oneself". Kaip pavyzdys pateiktas Profesorius Moriartis. Clicked on the link.
3. Galiausiai skaitydamas apie Moriartį, paclick'inau ant Šerloko nuorodos, ko pasekoje suvokiau, jog apie legendinį genijų narkomaną faktiškai nieko nežinau. Na, išskyrus tai kas jis pats toks, kas toks buvo Vatsonas ir, žinoma, Moriartis. Shame on you, paranoid.
Tačiau, matot, šiais laikais truputis gėdos, pinigų kortelėj ir amazon.com gali pastūmėti žmogų savišvietai in a matter of seconds (depending on your bandwith). Be to, literatūros klasika, palyginti su faggot-vampire-hysteria kainuoja nepalyginamai pigiau. Visų šių prielaidų ir priežasčių užupakalyje - vos už 13$ (dėkui JAV už sudrožtą ekonomiką ir silpną dolerį) įsigyjau du rinkinius (Volume I ir Volume II). Viso 1800 džiaugsmo lapų. Šis įrašas skirtas pažymėt pirmųjų 1100 (Volume I) kritimą ir trumpą reziume:
Visų pirma, tęsiant šizovų ir neadekvačių įvertinimų tradiciją, Volume I drąsiai skiriu 9/10. Ne dešimt todėl, kad istorijų ir pasakojimo autentiškumas/originalumas išlaikytas tik pirmuose 10 nuotykių. Visa kita - kaip koks CSI, t.y. serija po serijos, po serijos...ir vis apie tą patį. O kad jau prakalbau apie CSI: tokio serialo egzistavimas gali būti labai rimtas creationist'ų (padėk Dieve, nežinau kaip tatai išverst) argumentas, jog evoliucija tėra pramislas, kadangi dėdė Conan Doyle'is (beje, nuotrauka wikipedijoje - grynų gryniausias dr. Watson'o stereotipas, ne?) jau XIXa. rašė geriau, įdomiau ir kokybiškiau nei dėdė Zuiker'is (CSI kūrėjas), t.y. per gerą amžių kūrybinis procesas, aprašant kirviu ištaškyto jaunuolio užkasimą po krūmu vidury dykumos, nepasistūmėjo nei per nago juodymą. Dar blogiau - Conan Doyle'iui, tam, kad sudomintų publiką ir sukurtų kokybišką detektyvą, nereikėjo kiekvienam paskojime ką nors nugalabyt, ketvirčiuot ir paslėpt in a plain sight (oxymoron), tuo tarpu CSI - if they ain't dyin' people ain't buyin'. Mielas skaitytojas ko gero net nustebtų kaip retai ir kiek mažai lavonėlių pasitaiko Šerloko pasakojimuose. Kažkur esu minėjęs, jog šiais laikais norint rast kokią knygą, kurios pirmose trejose pastraipose niekas nemiršta yra beyond improbable. It's a fokked up and violent world out there.
Bendrai paėmus, skaitalas tikrai vertas dėmesio, tad Volume II, matyt, bus ne ką mažiau smagus. Tiesa, kol kas kiek nuvilia tai, jog Profesorius Moriartis (bent jau tarp Volume I pateiktų nuotykių) pasirodė tik vienąkart..ir tai užsilenkė. Oj, spoiler alert. Apart to, kad gerai kerta matieką, vyriokas neatrodo esąs labai jau rimtas priešas. Nemesis my arse.
Next one: Simon Beckett - Die Chemie des Todes (taip, vokiškas angliškos knygos vertimas ir taip, net ir Šerloko kartais būna per daug vienam kartui. Volume II palauks geresnių laikų)
Normalus žmogus, norėdamas susipažint su garsiausiu pasaulio detektyvu, t.y. ponu Sherlock'u, ko gero nueitų į artimiausią bibliotekėlę, susirastų apdulkijusią "A study in scarlet" ir tokiu būdu per porą valandų įgyvendintų šį savo norą. Bet matot, normalaus žmogaus apibrėžimas buvo nukaltas (pardon, labai norėjau panaudot anglišką coined) dar prieš web 2.0 ir ypač prieš žmonijos pseudo-enciklopedijos atsiradimą. Įvykių (skaitalų) grandinė, kurios kulminacijoj nusprendžiau perskaityt visus Sherlock'o Holmes'o nuotykius atrodė taip:1. Skaitydamas Jo Nesbo - "Die Fährte", aptikau žodį "Nemesis" ir užuominą, jog tai kažkokia graikų deivė (or whatever). Nusprendžiau pasiskaityt apie tai wikipedijoj.
2. Wikipedijoj inter alia rašoma, jog šiuolaikinis žodžio nemesis vartojimas reiškia "worst enemy/exact opposite of oneself". Kaip pavyzdys pateiktas Profesorius Moriartis. Clicked on the link.
3. Galiausiai skaitydamas apie Moriartį, paclick'inau ant Šerloko nuorodos, ko pasekoje suvokiau, jog apie legendinį genijų narkomaną faktiškai nieko nežinau. Na, išskyrus tai kas jis pats toks, kas toks buvo Vatsonas ir, žinoma, Moriartis. Shame on you, paranoid.
Tačiau, matot, šiais laikais truputis gėdos, pinigų kortelėj ir amazon.com gali pastūmėti žmogų savišvietai in a matter of seconds (depending on your bandwith). Be to, literatūros klasika, palyginti su faggot-vampire-hysteria kainuoja nepalyginamai pigiau. Visų šių prielaidų ir priežasčių užupakalyje - vos už 13$ (dėkui JAV už sudrožtą ekonomiką ir silpną dolerį) įsigyjau du rinkinius (Volume I ir Volume II). Viso 1800 džiaugsmo lapų. Šis įrašas skirtas pažymėt pirmųjų 1100 (Volume I) kritimą ir trumpą reziume:
Visų pirma, tęsiant šizovų ir neadekvačių įvertinimų tradiciją, Volume I drąsiai skiriu 9/10. Ne dešimt todėl, kad istorijų ir pasakojimo autentiškumas/originalumas išlaikytas tik pirmuose 10 nuotykių. Visa kita - kaip koks CSI, t.y. serija po serijos, po serijos...ir vis apie tą patį. O kad jau prakalbau apie CSI: tokio serialo egzistavimas gali būti labai rimtas creationist'ų (padėk Dieve, nežinau kaip tatai išverst) argumentas, jog evoliucija tėra pramislas, kadangi dėdė Conan Doyle'is (beje, nuotrauka wikipedijoje - grynų gryniausias dr. Watson'o stereotipas, ne?) jau XIXa. rašė geriau, įdomiau ir kokybiškiau nei dėdė Zuiker'is (CSI kūrėjas), t.y. per gerą amžių kūrybinis procesas, aprašant kirviu ištaškyto jaunuolio užkasimą po krūmu vidury dykumos, nepasistūmėjo nei per nago juodymą. Dar blogiau - Conan Doyle'iui, tam, kad sudomintų publiką ir sukurtų kokybišką detektyvą, nereikėjo kiekvienam paskojime ką nors nugalabyt, ketvirčiuot ir paslėpt in a plain sight (oxymoron), tuo tarpu CSI - if they ain't dyin' people ain't buyin'. Mielas skaitytojas ko gero net nustebtų kaip retai ir kiek mažai lavonėlių pasitaiko Šerloko pasakojimuose. Kažkur esu minėjęs, jog šiais laikais norint rast kokią knygą, kurios pirmose trejose pastraipose niekas nemiršta yra beyond improbable. It's a fokked up and violent world out there.
Bendrai paėmus, skaitalas tikrai vertas dėmesio, tad Volume II, matyt, bus ne ką mažiau smagus. Tiesa, kol kas kiek nuvilia tai, jog Profesorius Moriartis (bent jau tarp Volume I pateiktų nuotykių) pasirodė tik vienąkart..ir tai užsilenkė. Oj, spoiler alert. Apart to, kad gerai kerta matieką, vyriokas neatrodo esąs labai jau rimtas priešas. Nemesis my arse.
Next one: Simon Beckett - Die Chemie des Todes (taip, vokiškas angliškos knygos vertimas ir taip, net ir Šerloko kartais būna per daug vienam kartui. Volume II palauks geresnių laikų)
