Pastaruoju metu ėmiau domėtis tokiu-tais neišpasakytai intriguojančiu reiškiniu kaip group dynamics (ir visai ne todėl, kad nesu įsileidžiamas į jokią socialinę grupę. Well, maybe a little bit because of that). Visų pirma man - užseniečiui - pačioj Vokietijos skrandy širdy - labai puikiai jaučiamas tas etninis susiskirstymas:
štai burys vokietukų, štai ruskeliai ir Ukrainos vaikai (
-- Добрыи день друзя!
- Да пашол ты на Питерский мост павешытса)
ar dar koks tadžikas, kinas ar belenkoks ne-lietuvis. Bet etninis susiskirstymas, palyginus su tuo kas vyksta aiškiai apibrėžtos grupės viduj, yra baisiai neįspūdinga. Strange shit starts happening where there's no reason for shit to exist after all.
Kaip ten bebūtų, laikui bėgant visai nesąmoningai pradėjau pastebėt gausybę keisčiausių dalykų: kokiais pagrindais formuojasi grupės, kaip išrenkami tų grupių "lyderiai", kas daugiausia pelnosi iš grupės egzistavimo ir t.t. Trumpai tariant, šiuo metu esu be penkių minučių prof. habil. dr. ir visų galų meistras ponas Lightman'as. I shit you not! Panašiai, kaip po ketvirto bokalo alaus (beje, kaip buvo galima nuspėt, šis post'as yra rašomas sėkmingai atsikračius butelio vyno), kai sėdi sukniubęs prie baro, tačiau jauties protingesnis už visus ir suprantantis viską ką tik įmanoma suprast apie žmogų ir jo prigimtį (never felt that way before? Try changing drugs).
Absoliučiai įdomiausias šiuo metu analizės objektas - tai ką gali pasiekt (gaut) graži mergina apygirčių studentų draugijoj. Seriously, it's like mugging a group of retarded 4-year-olds. Just trick and fokken treat. Oj, tas perdėtas noras tikėt iliuzijom ir reaktyvinis potraukis daugintis. Some day all men will perish in a WWIII: battle of la'Vag.
Labai neblogas viso to supratimo ir jutimo kaip funkcionuoja grupės rezultatas, pasireiškia tuomet, kai nori nuspėt kaip viskas vyks toliau ir apskritai ko galima tikėtis. Pasirodo, žmogus (kiekvienas individas savaip) turi labai jau limituotą sugebėjimą išreikšt tas pačiais emocijas (norus) skirtingai, todėl neįtikėtinai smagu stebėt kokį-tais "draugelį", bandantį išgimdyt netiesmukiškai sunarcizintą būdą priverst kitus šokt pagal savo dūdelę. Strange things happen, kai tie bandymai susiduria su mano "I really couldn't care less if you'd drop dead" požiūriu. Oj kaip fantastiškai blyksi tos akutės, nesuprantančios kodėl planas nesuveikė. Seriously, are you ALL retarded?
Žmogus, kaip toks "über-sudėtingas" padaras, labai jau lengvai nuspėjamas. Ponios ir ponai, susiimkint, nes su jumim darosi baisiai neįdomu. Ačiū.
