Žolė visuomet žalesnė kitoj tvoros pusėj, nepriklausomai nuo to, iš kur tamsta stebėtojas tą žolę nužiūrinėja. Tai savaime suponuoja neracionalų elgesį, (galėtume leistis į puikias kalbas apie mikroekonomikos teoriją ir preferencijas, bet tiek jau to). Anyhow, tam tikrais atvejais, pavyzdžiui jei tamstai stebėtojui yra žinoma, jog kaimynas atidžiau prižiūri savo žolynus, jo tvoros pusėj auganti žolė iš tiesų (objektyviai) gali būti žalesnė, right?
Pereinant nuo šios puikios metaforos prie pasakojimo esmės, turbūt logiška būtų manyt, jog būtent taip apie užsienį galvoja kiekvienas emigrantas (nes jei žolė kitur nėra žalesnė, tuomet why bother?). Ir toks mąstymas nėra vienarūšis, jis apima keletą sluoksnių (layers): gyvenimo lygį, ateities perspektyvas, švietimo sistemą, darbo rinką ir t.t. (įskaitant barus, kabakus ir visus kitus "pasilinkminimo taškus", kuriais tik ir domisi visi ir visos party-boys/girls). Panašiai apie Vokietiją mąstau (mąsčiau) ir aš (išskyrus tą vietą apie klubus, kurie man rūpi tiek pat kiek ir parlamento rinkimų Papua Naujojoje Gvinėjoje rezultatai. Vien tas faktas, jog aš net nežinau ar ten apskritai kas nors renkama (parašęs šį sakinį buvau priverstas pasiskaityt apie tai wikipedijoj ir galiu su džiaugsmu pranešt, jog PNG yra konstitucinė parlamentinė demokratija), suponuoja jog ant barų, knaipių ir klubų man tiesiog nusičiurkšt. Couldn't care less even if my life would depend on that).
That being said, dažniausiai tokios mano kontempliacjos baigiasi Vokietijos iškėlimu prieš gimtinę (confirmation bias?), su keliais niuansiais, liečiančiais vietines paneles (clearly related to the butterface syndrome) ir šiušklių rūšiavimą (taip taip, švari gamta yra nuostabiausias dalykas pasaulyje, bet visas tas "maišas kiekvienam cheminiam elementui" principo taikymas priverčia mane jos nekęst).
Ilgainiui, žmogau, pradedi pastebėt ir daugiau neigiamų okupuotos šalies savybių (nes koks gi tu lietuvis, jei to nesugebi). Mano nuostabai, kol kas didžiausią nusivylimą (apart aštuoniolikos šiukšlių maišų mano kambary) kelia Vokietijos bankai. Truputį plačiau apie tai:
Visų pirmą reiktų pripažint, jog Vokietijoj susidūriau tik su vienu banku, tačiau kaip tikrų tikriausias pasipiktinęs konzūmeris, esu linkęs į tai nusišvilpt ir daryt išvadas apie visumą (Hell yeah, visos tos statistikos paskaitos tiesiai imbecilui į užpakalį). Taigi, atvykęs čionai atsidariau banko sąskaitą (nes tik turintis banko sąskaitą žmogus egzistuoja. Be jos, tu esi kažkieno vaizduotės objektas. Tik įrašas banko knygose materializuoja žmogų. Na dar ir FB account'as) viename didžiausių Vokietijos bankų. Dar nesu praėjęs tokio sudėtingumo proceso tokioje paprastoje situacijoje. Jausmas toks, lyg aš būčiau padavęs paraišką įsigyt puskilogramį urano, o ne 8.5x5.5cm (katik pamatavau su liniuote:D) debetinę kortelė. Taigi, sąskaitos atsidarymo procesas in a nutshell:
1. Ateini į banką, pasakai Tetai, jog nori sąskaitos. Teta duoda belejoną popierių (tarp jų vienas tikrai susijęs su sielos pardavimu, bet per skubėjimą taip ir lieka neperskaitytas) pasirašyt → pasirašai → Teta praneša, jog kortelę ir kitą informaciją gausiu paštu.
2. Paštu, vietoj vienos, ateina trys kortelės ir keturi laiškai su pinkodais.
3. Pabandžius inkišt kortelę į bankomatą, šis mielai ją praryja ir suvirškina. Reikia suprast, atgal neatiduos → kreipiuosi į banką → Teta praneša nesuprantanti kodėl aš gavau tiek daug kortelių ir tą nurytąją sukarpo. Liko dvi.
4. Gaunu dar 4 laiškus iš banko. Šįkart be kortelių, tačiau tuo pačiu ir be tikslo, nes juose tik tušti lapai.
5. Užsimanau pradėt naudotis internetine bankininkyste. Tam pas Tetą pasirašau sutartį → kaip ir visa kita šiame nuostabiame banke, pin-kodą ir tan-numerius Teta pažada atsiųsti paštu (Ačiū dievui pinigus iš bankomato gauni ne paštu).
6. Laiškai su kodais ateina → negaliu prisijungti. Einu pas Tetą → Teta paaiškina, jog man reikia pasirašyt popierių, jog gavau visus duomenis → For cryin' out loud, people.. → pasirašau.
7. Prisijungt galiu, bet negaliu peržiūrėt jokių kitų duomenų (kaip kad kortelės apyvartos), išskyrus sąskaitos likutį. Seriously? Nutariau pas Tetą nebeit, because this starts to look like dating.
8. Bandau nusipirkt bilietus keltui į Lietuva (Kylis - Klaipėda) →nei viena iš mano n+10 kortelių nėra tinkama naudojimui online → pradeda skaudėt galvą.
9. Nors sąskaitos išrašų ir negaliu pažiūrėt, tačiau sistema rodo, jog aš "turiu" tris korteles: debetinę ir dvi kreditines. No, I fokken don't → kreditinė su 800 Euru limitu yra "kažkur". Kur tiksliai nežino net Teta.
10. Bilietus perku su Swdbank'o kortele. God Bless Scandinavia (kažin, o kokia ten žolė?).
Prie viso to pasipiktinimo pridėjus tai, jog čia nėra Maximos, kuriuoje lietuvis jaučiasi kaip namie ir mintinai žino kiekvienos parduotuvės išdėstymo planą bei prekių asortimentą, ir žiauriai griežtą požiūrį į nelegalų siuntimąsi (in the country of the righteous, linkomanija is dead), žolė (unrelated to tetrahydrocannabinol ) Lietuvoj su kiekviena diena žaliuoja vis ryškiau.
