Studentaudamas Lietuvoj apie tokį dalyką kaip suši neleisdavau sau net pagalvot (na, neleisdavau pirkt. Galvot tai galvodavau:) ). Seriously, 20+ Lt. už porą šimtų gramų ryžių ir kokį-tais nugaišintą karpį (oh, the always lovely confirmation bias). Tuo tarpu tie studžiai, kurie kilogramais ėsdavo nigiri, maki ir t.t. mano akyse, cituojant Valodią, būdavo tarsi buožės. Atsibasto pacanai ir panelės iš kažinkokio kaimo į Vilnių ir švaisto savo tėvų ne taip jau lengvai uždirbamus pinigus minėtiems karpiams. Bulvės, makaronai ir žigulinis alus - that's the righteous path of a student!:D
Tačiau kaip nuostabiai greitai viskas keičiasi in the world of the hypocrite. In my defence, galėčiau pasakyt, jog dabartinė mano situacija iš esmės skiriasi nuo aprašytosios: esu Vokietijoj, kur all-you-can-eat (and it is meant very literally) sushi kainuoja pigiau nei big mac kompleksas (oh happy fat-old-days), mano studijos yra finansuojamos ne iš tėvų kišenės, o be to: tokios iškylos į suši barus čia yra socialising'o dalis.
Toliau būtent apie tai - socialising while eating raw fish.
Atvykus į naują kraštą ar apskritai patekus į naują žmonių ratą, įsijungia automatinis socialising režimas, ko pasekoje susikuri mini draugelių būrį (sakydamas "mini", turiu galvoj 5-7 žmones. It has nothing to do with "friends" à la facebook). Kaip kad dažnai būna - tas būrelis, su kuriuo pradėjai bendraut, taip ir lieka tavo artimiausiu social network (žinoma, tai yra tiesa tik jei, kaip kad tamsta autorius, esi užsenietis. Tokiu atveju tavo draugeliais visų pirma tampa tavo bendramoksliai / bendradarbiai / bendrabenamiai or smtn, t.y. grupės, kurioje praleidi daugiausia laiko, nariai. Tuo tarpu vietiniai tavo draugeliai yra daug platesnių ir įvairesnių socialinių tinklų dalyviai). Norėdamas praplėsti savo tinklą, turi dalyvauti įvairiose veiklose už tinklo ribų. That's where raw fish comes into play.
Kaip tik vakar vieno iš mano akademinių draugelių buvau užkviestas sudalyvaut ryžžuvies valgymo turnyre, kurio esmė nuvaryt atitinkamą suši-barą kiek įmanoma arčiau bankroto ribos. Be mudviejų šiame "turnyre" dalyvavo dar keturi jo neakademiniai draugeliai (visi vokietukai). Truputi nukrypstant nuo temos, reiktų paminėt, jog turėt draugeliuose grynų vokietukų čia yra tas pats, kas numizmatininkui turėt 1500m. Florencijos floriną, i.e. priceless. O ta nauda yra grynai pragmatinė - galimybė kalbėt vokiškai su native speaker'iu (but still I use engrish in my blog) ir pažint svetimą kultūrą while being a part of it. Tokiais atvejais, žmogau, net nesigilini į klausimą - tiesiog sakai "hell yeah" (though one must be careful with "yes I do")
Negalėčiau pasakyt kiek lėkščių su sušiais ir visais kitais gerais dalykais praėjo pro mano rankas, but it was definitely worth my while. O be to, susipažinau su ypatingai smagiais trimis vokietukais ir viena vokietuke (ka-ching!). Po vakarykščio pasisedėjimo/prisiryjimo jau turiu užsigarantavęs Einladung'ą į dvd-vakarą. It keeps gettin' better and better.
