Facebook to the rescue

Devynis kartus iš dešimties, paklaustas ką manau apie facebook, naiviai nusijuokiu ir pradedu pasakot kokią nors conspiracy theory apie tai, kaip FB netolimoj ateity parduos mūsų sielas "3 už 2 kainą" kokiam nors internetų ar reklamščikų Liuciferiui and all hope will be lost. The other shoe will drop, mark my words, mortals!

Aišku, nepaisant to aš vis tiek (can I get a hypocrisy-amen?) šarinu nuotraukas, linkus ir belenkokią informaciją, kurios šiaip jau internetams nereiktų žinot. I may be a digital idiot, but so are you: playing farmville, cityville, get-a-fucking-life-ville, sharing youtube videos of cute puppies everyone couldn't care less about, looking at pictures of someone you don't know, commenting on random bullshit of random people you call friends. How shallow can we get? Very. But we fucking like our walls of random crap/idiotic remarks/retarded comments and most of all - pictures of our-fuckin'-selves. Homo sit naturaliter animal socialis, living in the fucking facebook-zoo.

Kartą iš dešimties, paklaustas ką manau apie facebook, naiviai nusišypsau ir pradedu pasakot kokią nors retą istoriją apie tai, kaip facebook padeda išlaikyt ryšį su draugais (nesvarbu, jog šis žodis jau yra praradęs savo prasmę), susiorganizuot kokį nors renginį/susitikimą ar pasidalint savo kelionių/nuotykių (yeah, right) nuotraukomis su draugais ir randominiais, tamsioj kabūrkėj tūnančiais, svetimus profilius peržiūrinčiais diedais. Life 2.0

Po šio über-ištempto įvado, kuris labai jau neatitinka post'o pavadinimo, pasidalinsiu su draugu skaitytoju/blogosferine panda pasakojimu, parodančiu FB iš teigiamos pusės. So here it is:

Prieš kelias dienas (labai tingėjau apie tai rašyt anksčiau, o šian tingiu mokytis, tad blogginu. Avoidance of pain) dalyvavau vienos erazmusų-studentės gimtadienio puotoj. Jei puota galima vadint sėdėjimą barako virtuvėj, penkias valandas be pertraukos maukiant vyną ir rūkant kaljaną. Tokios mat puotos šiais laikais. Anyhowz, susibūrimas vyko ne mano barake, tad turėjau susigrūst savo vyno kontrabandą (kontrabandą, nes  norint įeit į svetimą baraką, turi turėt to barako durų raktus. Tuo tarpu jei stovi prie durų ir lauki kol koks nors ten gyvenantis studentas grįš/eis lauk ir tu galėsi įsmukt kartu su juo - jauties lyg darydamas kažką nelegalaus. Or is it just me?) in tašioką (a la pederastkę nuo laptopo) ir traukt apledijusiais takeliais iki tojo barako.

Šventė, galima sakyt, buvo pavykus. Na gal išskyrus tą faktą, jog viena iš ten dalyvavusių korejiečių (dear God, how stereotypical she is) padarė ~200 nuotraukų ir visas jas uploadino į FB vos pasibaigus vakarėliui. Seriously, who the fuck should care 'bout how the kitchen-ceiling looks like?

Taigis, galų gale visi atsisveikinom ir išbildėjom namolio. Pakeliui palydėjau vieną studentę iš el Salvadoro, tada ratais kvadratais parsibasčiau savo barakan ir atlikau pagrindinį veiksmą, kurį, žmogau, privalai atlikt vos grįžęs namo: pasitikrinau FB (*facepalm*). Aišku, radau visus du šimtus nuotraukų, bet nebeturėjau jėgų jas visas peržiūrėt ir nutagint tas, kuriose lakstau po baraką pliku užpakaliu. Visgi ryt univeran, tad reikia užsistatyt mobiliako žadintuvą ir eit miegot. Waaait a minute, o kur mano mobiliaks?

And then it hit me: namolio grįžau tik su raktais kišenėj (raktus visuomet nešiojuos kelnių kišenėj, ne tašioke), tuo tarpu mano pederastkė su mobiliuoju, teisėm, studento pažymėjimu, pinigine (prikimšta eurų, lietuviškų ir vokiškų debetinių ir kreditinių kortelių) ir - yep, I'm a nerd - cigarečių pakeliu, pilnu kortelių su vokiškais (ant vienos pusės) ir lietuviškais (ant kitos) žodžiais, kurių pagalba mokausi naujus žodžius ir kurias tampausi su savim visur, bo jei neturiu ką veikt 20 min, galiu su jom pažaist (This sentence makes me question the reasons of my existence), liko barako bendro naudojimo virtuvėj. Išsireiškiant tautiška terminologija - jei kas nors nupyzdintų mano tašioką, tai galėtų apturėt labai smagaus laiko (no, I'm not talking about the vocabulary cards) leisdamas mano babkes, o aš užsikruščiau panaikindamas korteles, užsakinėdamas naujas. Iš kur galėčiau gaut naują studento pažymėjimą iš vis nežinau.

Tiesiog nueit ir pasiimt daiktus negaliu, bo jau gili naktis, o barakas rakinamas. Paskambint ar parašyt sms vienai iš bendra-šventėjų negaliu, bo neturiu mobilaus. Automatiniais rankų veiksmais prisijungiau prie FB (seriously, šis veiksmas taip gerai atidirbtas, jog prisijungimo procese net nereikia mąstyt - viskas atliekama procedūrinės atminties pagalba) ir pradėjau ieškot žmogų, esančių online ir susijusių su kuom nors iš baliaus bent jau by three degrees of separation. Radau erazmusinį vengrą, kuris dar nemiegojo (thank you, pørn or whatever it may be) ir pažinojo puotos jubilijatę. Nebepilstant iš tuščio į kiaurą: jis brūkštelėjo sms, ji dar nemiegojo - pajamė mano tašioką pas save kambarin and hence I'm not a broke schlampe. 

FB saved the day I guess.