Artėjant sesijai it grybai pradeda rastis įvairūs atsiskaitymai: pranešimai, rašto darbai ir kitokia akademinė flora. Be ekonometrijų ir panašių rimtų dalykų, šį semestrą dalyvauju dvejuose vokiečių kalbos kursuose. Viename iš jų skaitome įvairius vokiečių autorių kūrinius, tuomet juos interpretuojame ir aptariame. Turbūt nenustebinsiu pasakęs, jog mano interpretacijų kokybė lygiai tokia pat (jei ne 'aukštesnė') kaip ir mano rašinių, tad šiame kurse tikrai turių ką veikt (= slėpt savo neišprusimą). Tikiu, jog gerbiamam skaitytojui sektųsi ne ką geriau, kuomet prieš akis nudrėbiamas XIXa. komunistinių pažiūrų vokiečio tekstas apie dailę ar eilėraštis apie į kareivio skulptūrą įsikliopinusią panelę. Anyhow, artėjant egzaminams, dėstytoja pateikė dvi alternatyvas: arba rašom atsiskaitymą (interpretaciją) iš visų skaitytų tekstų arba išsirenkam vieną tekstą ir jį - wait for it - suvaidinam prieš auditoriją.
Guess what was chosen by the majority?
Taigis, galų gale buvo parašytas scenarijus, išdalinti vaidmenys ir pradėtos repeticijos. Jūsų nelabai gerbiamam autoriui atiteko ... "įsimylėjusio medžiotojo" vaidmuo. Tai beveik tas pats, kas duot medinei tvorai vaidint Šekspyro pjesėj. Not that I'm that bad (mažų-mažiausiai aš bent jau moku savo žodžius). I'm just emotionally bankrupt in this area. Kaip reikia vaidint įsimylėjimą? I just don't care, won't care, couldn't care. Visa mano vaidyba prasideda ir baigiasi nedrąsiu spoksojimu į mano "didžiąją meilę", vis mąstant ar tuo savo spoksojimu iššokusiomis akimis aš neatrodau kaip medžiotojas su užkietėjusiais viduriais arba 40-year-old-virgin. Spėju, mano vaidyba vienu metu žiūrovui sudaro abu minėtus įspūdžius. Not your average Romeo, is it?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Before commenting, pleaaase read the post.
And btw: you are responsible for the contents of your comment, so no Godwin's law and stuff, ok?