Origami life

Pogaminta moteriškės vardu
Isabella Grill

Ryšium su žemės drebėjimu, tsunamiu ir visom tai sekusiom pasekmėm (seriously, Earth, calm the fuck down), studžiai iš Japonijos sugalvojo sukviest vietines barakudas solidarumo akcijai "meldžiamės už Japoniją", kurios esmė: užuojautos pareiškimas video-pranešimu, keliais šimtais išlankstytų origamių ir kažinkokiu kubu iš kartono, ant kurio žmogai rašė įvairius pranešimus, tipo: "laikykitės draugai".

Nenoriu nuskambėt kaip cinikas (well, that train left long ago, didn't it?), bet kam ne px popieriniai gandrai ir kažinkoks popiergalis su mano vardu ant jo, kuomet be pastogės, maisto ir dar su potencialiu branduoliniu melt-down'u liko tūkstančiai just-happened-to-be-in-the-wrong-place-at-the-wrong-time modern-day samurajų?

Gestas be abejo gražus, bet žinot kas yra dar gražiau? Galimybę nenumirt belenkokioj, savo buvusių namų vietoj pastatytoj palapkėj bei viltį kada nors atstatyt tuos namus turintis žmogas. Ryšium su tuo vaizdiniu galvoj, ir tuo, kad gyvenu turbūt pačioj biurokratiškiausioj šaly pasauly (and this is the only way in which it is a good thing), tad galiu būt garantuotas, jog socialinių reikalų ministerija vykdys planą by the fucking letter, pervedžiau akcijai "Deutschland-hilft" 50 Eurų, bo let's face it: žmogaus, kad ir nepažįstamo ir esančio tiesiogine to žodžio prasme - kitoj planetos pusėj - poreikis nenumirt via non-Darwinist random stupid-ass-accident caused by hysteria-stricken Earth yra didėlesnis nei mano poreikis nusipirkt stupid-ass trilogiją apie homoseksualų buratiną ir jo geriausią draugą la chupacabrą. 

Just to be clear: aš jokiu būdu nesu tas žmogas, kuris yra linkęs atiduot paskutinius marškinius ir eit pieškom in Afriką gydyt vietinių vaikų nuo maliarijos ar AK-47 priklausomybės, bet pora video klipų, kuriuose visas Japonijos miestas nušluojamas greičiau nei youtube spėja užkraut tą klipą ir ypač ši nuotrauka is more than my black-leaden-heart may carry. This shit's not fair.