I die a little more

Based on a true story (stories). Names and places aren't changed to protect the innocent or me, or whoever gives a flying-fuck-on-fire.

Ryšium su mano akademine veikla užsieniuose, neišvengiama yra ta akimirka, kuomet turiu susipakuot savo smirdančias kojines į kuprinę (tam, kad, jei kartais aerouoste lieptų parodyt jos turinį, knysliai neliktų nusivylę) ir sėst į kokį tais automobiliuką ar prikakotą Kautros autobusą, tuomet į padangių Ikarusą (Ryanair), o po to Hahno autobusą, o dar vėliau Deutsche Bahn traukinuką ir galiausiai vietinį (tikrą) Ikarusą. Bendrai paėmus - 14h kelyje.

Kitaip nei pamanytų sveikos nuovokos žmogus, pagrindinis item'as, kurį ŽŪTBŪT turiu turėt kiekvienos kelionės kiekvieno etapo kiekvieną minutę - yra ne bilietas, ne pasas ir ne pinigai, o pilnai pakrauta Noškė. And the reason why this is so important? Because in comparison with me (the guy, writing under nom de plume PARANOID), mano motušė is to paranoia as Albert Einstein is to the theory of relativity. Yes, paranoia was invented back in 1986 when my naked ass came into this world. I am very sorry, dear World.

And the reason I'm telling all this to anonymous couldn't-care-less-if-you'd-be-Jesus-himself auditorijai? Nes šiandieninės kelionės metu Noškė man išsikrovė. O kaip žemės drebėjimai sukelia cunamius, taip išsikrovusios Noškės sukuria isterišką paranojos protrūkį kažkur-tais Šiaulių pietiniam. Fucking Chaos theory.

Vos pamatęs, jog telefonas išsijungęs, supratau, kad šis vakaras bus įamžintas kaip "Didžioji 2011'ųjų Noškės krizė" (mano šeimos archyvas pilnas tokių įvykių, kaip antai "Didžioji 2000'ųjų morgo ekspedicija"). Dar bandžiau surast kokią mobiliakų parduotuvę ir paprašyt porai minučių pakraut telefoną - bent vienam sms'ui, bet traukinių stoty mobiliais kaži-kode niekas neprekiauja, tad likau nieko nepešęs ir likusios kelionės metu bandžiau sukontempliuot šios krizės pasekmes. Žinodamas savo mamos mąstyseną atgaminau daugmaž tokį minčių srautą:

Turbūt nukrito lėktuvas → pažiūrėt žinias/internete → lėktuvas nenukrito → matyt nušovė aerouoste → žiniose apie tai nieko nėra → turbūt nudūrė stoty → arba traukinys nuriedėjo nuo bėgių → arba važiuodamas priešprieša susidūrė su krovininiu traukiniu gabenusiu radioaktyvias atliekas → jei ne tai, tuomet matyt primušė einant nuo stotelės link barako →o gal pavogė telefoną ir nudūrė → arba gal tik pavogė telefoną → o gal paprasčiausiai Noškė išsikrovė?

Kitaip sakant, pati paprasčiausia ir labiausiai tikėtina versija (Occam is dead and unhappy) visuomet yra svarstoma pabaigoje (arba net nesvarstoma), tuo tarpu uždavus klausimą kas dažniau įvyksta - išsikrauna telefonai ar krenta lėktuvai (su sąlyga kad aš esu lėktuve), racionalaus atsakymo "iškritimo" tikimybė lygi epsilonui su riba artėjančia į kiaurą nulį.

Tačiau galiausiai parsibasčius barakan ir per skype pašnekėjus su (jau verkiančia) mama, paaiškėjo, jog be jau minėtų galimybių, šįkart buvo apsvarstytos dar dvi, iki šiol nefiguravusios nei vienoj "paranoid mirė" krizėj: 1) įsėdau į ne tą lėktuvą ir nuskridau į Maskvą 2) Užsilenkiau aerouoste.

Būdamas smagios dūšios žmogelis, per daug nenusiminiau, kad esu laikomas potencialiu savižudžiu (visgi lietuviais esame mes gimę:D), tiesiog gaila, kad motušė taip jau be reikalo rūpinasi. Juk, apart blog'o ir komentarų alkoholikuoseirniekšuose, aš esu beveik tobulas sūnus: nerdy over-achiever with no drug-addictions, or pregnant girlfriend(s). What else could you ask for?

Mama, aš tave labai myliu ir pažadu nuo šiol visad pasikraut Noškę. Nepergyvenk taip dėl mano aplaidumo. Ir neskaityk mano blog'o, jei karc jį atradai. It's all LIES, seriously.