Birhauzo kronikos

Septynios ryto. Jau antrą savaitę tėvų namuose vegetuojantis, per senas, kad tai būtų cute - per jaunas, kad negalėtų pakelt savo šiknos nuo sofos, parazitas-sūnus pramerkia vos prieš tris valandas užmerktas akis. Pažiūrėjęs laikrodin, kruvinaakis it prastai parašytas excelinis makrosas mintyse akimirksiu atlieka rutina tapusią if-then-else analizę: 

Kėlimasis iš lovos → bandymas per dvidešimt minučių vandens ir įvairių cheminių priemonių pagalba paverst smelly zombie-like fizionomiją į reprezentatyvų Dievo kūrinį, tinkamą gabenimui viešuoju transportu bei keletą valandų truksiančiam alaus degustavimui, neduok die prisišniojant iki žemės ar padavėjų graibymo.

VS 

Dar penkios valandos miego → SMS'ai į meet'ą su jo Didenybe paskutiniuoju Lietuvos emigrantu, didžiųjų mokslų patriarchu ir blogosferos pažiba pakviestiems bičiuliams ir bičiulėms, bandant prakišt su majų kalendoriumi susijusius pasiteisinimus ir įvairias kitas hipochondrines priežastis.

Nusprendęs atidėti klausimo svarstymą netolimai ateičiai snooze knopkės pagalba, alaus namų kolumbas atsibunda praėjus valandai (well, žodis atsibunda gal čia ir nelabai tiktų. Tiksliau būtų: yra pažadinamas motušės riaumojimo, atseit koks jis bato aulas, neatsakingas ir išpindėjęs benkartas), o traukinukui Klaipėda-Vilnius jau riedant pro Radviliškį. 

Atklausęs dar vieną deklamaciją ryšium su pramigelio persona, pagrindinis šios istorijos personažas šiaip ne taip nusivelka į dušą, kur turkšdamasis po drungnu vandeniu ir plaudamas iš plaukų vakarykščių čipsų trupinius, sudainuoja "I will survive", tada nusiskuta robinzonišką velėną bei bismarkiškus ūsus ir galiausiai išdunda pro duris ieškot transporto su kokiom nors indikacijom apie kėtinimą riedėt Vilniaus kryptin.

Prie pat autobusų stoties jaunuoliui iš interwebų kelią pastoja įtartinai keistos išvaizdos (keistos as in: pedo-exhibitionist fake-jewelery salesman) vidutinio amžiaus diedas, kaip koks drug-dealeris bandantis atkreipt keliautojo dėmesį: "pssst, pssssst. Ei, jaunuoli...". Jaunuolio mordačkai atsisukus ir pademonstravus visažinį, ypatingai abejingą veidą, taip ir sakantį "so what ya gonna ask for, ol' creep - cigarettes/money?", dėdė-krypas užduoda kol kas unikaliausią ir didžiausią iš visų tų "nū aš katik išėjeu yš kalėjimas ir man reikia dvejų litų an bylietą į Alyytų" response susilaukusį klausimą: "Klausykit, jaunuoli, o nuo šios dienos už kiek laiko Jums bus penkiasdešimt devyneri metai?". And the response was an extremely prolonged laughter, that could only be expressed in geek terms via this picture:

Atvykęs į Vilnių, Bavarijoj imitęs šios rašliavos autorius visų pirma susitinka su Kolega (beje, vertas dėmesio yra šio jaunojo redaktoriaus and all-things-kalbajob verstas ir redaguotas Werk'as: "Apie tiesą"). Meet'as įsipaišo į tradiciniu tapusį framework'ą: pėdinimas kažinkur, pasisedėjimas valgant kartoninius eko-čipsus ir kontempliuojant su pavasariu koreliuojantį reiškinį, kuomet kiekviena moteris nuvalo dulkes nuo rusy ar kur kitur (wherever I may roam, where I lay my head is home) laikomo vaikiūkščio ir išsitempia jį Vingio parkan parodyt kaimynams ir kaimynėms, pastumdyt vežimėly ar pasodint ant dviračio ir žiūrėt kaip tas, tikrindamas Darwino valią, krinta nuo jo stačiom ir rėžiasi morda į amfiteatro laiptus. Darwin gives and Darwin takes it back.

Vėluodamas iš susitikimo su Kolega, ponas organizuotumo-įsikūnijimas (po to kai atsimena kokie Vilniaus trūlai kurion Vilniaus skylėn kaišo savo ūsus), pagaliau atsitarabanina Kudirkos aikštėn, kur jo laukia ne vienas ir ne du (do you hear that sharp sound of a personal-record being broken?!) bičiuliai. Po penkiolikos minučių supažindinimų ir improvizuoto "stand-up'o a la paranoid" ("stand-up a la paranoid" = grotesquely failed attempt to make someone laugh. Anyone. I don't even laugh myself at my own jokes), galiausiai buvo nutarta prisigert alaus namuose. Tai yra ne kas kita kaip plano "STFU" sudedamoji dalis: as long as that shitbag is busy drinking, he'll be busy being STFU.

Alaus namai yra magiška vieta. Tai vieta, kurioje alus liejasi laisvai, kur varnai ryja varniukus, kur padavėjos skaisčios kaip angelai ir gražios kaip į alaus ruošimo kubilą krintantis tyras rasos lašas, kur į klausimą "o kurį šviesų alų galėtum rekomenduot" tau atsakoma "na, vyrai čia geria Vilniaus" ir tu nesupranti ar čia dabar tau ir gert to Vilniaus, kad būtum vyras, ar čia buvo durnas klausimas ir tau toliau reiktų maukt varniukus, kur išėjęs pakvėpuot (ehem), gali pasiglebesčiuot su ten jau kvėpuojančiom panom ir niekas tau neužduoda svarbiausio klausimo "tai kiek jau išgėrei?", nes alaus namuose niekas bokalų neskaičiuoja. Na, bent jau neskaičiuoja dėdė paranoid, o gavęs sąskaitą sumoka pagal Bayeso tikimybių sudėties taisyklę. There's a lesson to be learnt from that: don't let drunks drive, don't let nerds drink.

Pasimėtęs bajeriais į kairę ir į dešinę, emigravusio jaunimo susitikimų su bičiuliais ir bičiulėmis Lietuvoje organizacinio komiteto prezidiumo vyriausiasis fachmeisteris (skaitytojas, matyt, pastebėjo prasidėjusią rašinio stagnaciją dėl nevykusių sinonimų, nusakančių autorių iš trečiojo asmens perspektyvos), dėl susiklosčiusios "pay-up bitches" situacijos, ryšium su alaus namuose prasidėjusiu koncertu, perkelė iškilmes į Pianoman - 15 kvadratinių metrų kabaką, turintį 400 kvadratinių metrų tualetą. I mean, the priorities of this establishment are preeetty clear, aren't they?

Kokiam pusvalandžiui persikėlęs į vokiečių gatvės čiliaką, meet'as galiausiai finišavo Gedimino prospekto makdake, like every great party should.

Diiing - fries ready!