Brilliant sunlight & indigo shadows

Good morning blogosphere, gossip girl paranoid here. Did you miss me?

[... insert loud chirping of crickets and/or tumbleweed rolling somewhere in the background...]

Enjoying the god-damn sunny afternoons, carelessness of summer and earthly pleasures of some sorts, I presume.  Well good for you. Enjoy it while it lasts, because winter is coming (a misdirected tribute to "the game of thrones" of which there will be no more mentioning hereafter). 

(c) bluemedia photography

Žmonės, bliamba, dievina vasarą. Tai tas metas, kuomet taip maloniai šilta, tas metas, kuomet mergaitės pagaliau turi naivių pastabų nesusilauksiantį pretekstą išvilkt savo per pavasarį vien dėl to krosais, dviračiais ir kitokiu beprasmiu sportu nukamuotą bei suformuotą užukepaliuką ("noooo nooo, I run 15km every morning because I like the smell of the morning air and shit". I bet you do, darling. I bet you do), pridengtą kokiu darbužėliu, dėl ryškaus medžiagos trūkumo ne visai suderinamu su žodynine "drabužėlis" prasme. I say: whatever keeps you cool, love.

Tai tas metų laikas, kuomet birds do it, bees do it, even educated fleas do it, and GODS be damned if you're the only one not doing it. And by "that" I mean, well, whatever you think the cool kids are doing and you are not. Ryšium su tuom, kad skaitai šį intelektualiai neišsivysčiusį blog'ą vietoj to, kad mėgautumeisi visa ta vasariška pasaka - I bet you don't get any after all. Not that I really care. We're still good though, right?

Aaanyhowz, aš savo vasarišką pasaką leidžiu pasiklydęs kažkur n-matėj erdvėj, kur viskas abstraktu ir racionalu iki nesveiko skausmo. "...and on the first day GOD created maths. And that's about it, really". Aš sėdžiu pustuštėse auditorijose, kur matematika su kiekviena diena vis labiau primena genomo kodą, as in ACAA GATG CCAT TGTC CCCC GGCC TCCT GCTG CTGC TGCT CTCC GGGG CCAC GGCC ACCG CTGC CCTG CCCC TGGA GGGT CGGC, šaltose bibliotekose, kur girdi tik knygos lapų šnarenimą, o užmerkęs akis gali įsivaizduot girdįs kažinkokį...popierinį lietų. Atsimerkęs, kiekvienąkart vis dažniau, atsiduriu vidury žalios vejos priešais Filosofijos fakultetą. Atsiduriu vidury pokalbio, kuriame, pasirodo, ginu kažkokį abstraktų argumentą, deja, vokiškai. Arba sėdžiu su knyga ant kelių, ir per į ausis sugrūstas ausines girdžiu vis pasikartojantį Julia Stone klausimą: do you believe that there's treasures in the ocean? Nežinau. Does it really matter what I believe?

Vasara, tai tas metas, kuomet saulėtas savaitgalio popietes praleidi alaus soduose (Biergarten), kuomet su kiekvienu bokalu daraisi vis draugiškesnis ir smagesnis. Kuomet dalini pažadus, kurių žinai nesilaikysiąs ir sulauki pažadų, kurie, žinai, yra beprasmiai. 

Vasaros oras lengvas ir saldus, saulė šildanti ir svaiginanti, o šešėliai vėsūs, tačiau augantys kaip koks birželio gyvybę vagiantis vėžys, galiausiai kulminuojantis odą šiaušiančia šalta naktim. You couldn't care less, tačiau Julia Stone dar kartą klausia apie tuos prakeiktus lobius. It's kinda hard to think about it, kuomet pakeliui namo atiduodi paskutines jėgas kopdamas į tą prakeiktą, tiesiogine to žodžio prasme, Kartuvių kalną. Galgenberg. That's a funny place to live on, isn't it? Barakas ant kartuvių kalno. Try and top that, New York.

Likus puskilometriui iki namų, ausines permuša kažkur tolumoj skambantis dar vienas debilavotas klausimas - "I said maybe, You're gonna be the one who saves me?". Wonderwall. Prakeiktas girtų Erasmusininkų himnas. Tarsi fucking clockwork netrukus išgirstu švento Morčiaus neštą ir pamestą prancūzę, jau kelintą naktį ieškančią kažkokio Achmedt. Prieš miglotas akis nevalingai išnyra vaizdinga analogija - murkianti ir į taburetės koją užpakalį betrinanti raina katė. Vaizdinį nutraukia spiegiantis "Axmeeedt, where are you?

Questions. People have way too many questions.

Raktai, durys, antros durys - bomžo smarvė, signalizuojanti kambariokės grįžimą - durys, paskutinė stotelė: sehr geehrte Fahrgäste, bitte aussteigen. Permeti akim tvarkaraštį ir liūdnai konstatuoji, jog univeran teks kilt septintą. Konstatuoji liūdnai ne dėl universiteto, o dėl už lango skambančių klausimų: you're gonna be the one who saves me? Achmeeedt, where art thou?

Bloody fucking hell.

...2AM, 3AM, 4AM, 5AM. Įsijungi elektrinę gitarą, suki ampo rankenėles iki kol visos lemputės pradeda mirgsėt tarsi pjaunamos. Well, I can play Oasis too. 

Yippie ki-yay, motherfuckers.

xoxo, 

Liam - the paranoid - Gallagher