The curse of inconsistency

clockwork paranoid

Visi mano pareiškimai, pasirodo, tėra karštas pasturgalio oras. A bleep for no reason, kaip išsireiškė viena(-as) internova(-whatevs). Ryšium su nevykusiu skaitmeniniu nusigalabijimu ir dar prasčiau surežisuotu prisikėlimu - daugiau tokio pobūdžio pasisakymų nebebus. All hail inconsistency. Seek it, love it, become it.

Kaip ir dauguma šiuolaikinių saviraiškos mediumų interwebuose, blog'ai atlieka specifinę outlet'ų rolę - tai priemonė, kurią žmonės naudoja nesuvaldomai tiesmukiškam gyrimuisi (though šiais laikais tai daug paprasčiau ir efektyviau galima atlikt reklamknygėj^TM), nobody-gives-a-shit-just-die-you-cunt verkšlenimui arba sulig mikrobangėj ištežintų smegenų abortuoto minčių sultinio pylimui iš tuščio į kiaurą. Nors, asmeniškai, šiame tinklaraštyje stengiuosi inkorporuoti visų rūšių atrūgas, šiandien nusprendžiau labiau susikoncentruot ties dviem paskutinėm kategorijom ir papasakot gerbiamam visažiniam skaitovui kodėl taip netikėtai (hence - inconsistency) nusprendžiau sėst prie nuo čipsų (ar padėk Dieve - ko nors kito) riebaluotos klaviatūros ir, kaip senais gerais laikais, pasidalint savo pseudo-under-intelektualiais pasimąstymais (nebijok, mielas internaute - skaityti šį mėšlaraštį tau taip pat sunku, kaip ir man rašyt).

Kaip ir kiekvieno sąžiningo wage-slave, taip ir mano egzistencija pastaruoju metu kaip sudilęs sputnikas kratosi rutinos orbitoje. 7:15 - padjom, Input-Output operacijos virtuvėj ir vonioj (eilės tvarka rekomenduotina, bet nebūtina. Though virtuvėj atliekamas outputas vertintinas švelniai neigiamai), 8:01 - galiorka geltonam autobusiuky, 8:41, agromnas slovikas kavos ir kokia nors loterinė bandelė (loterijos laimėtojas apdovanojamas kokiu-tais saldžiu įdaru) vietinėj kafetkėj, 8:50-19:00 tap tap tap, skamba ofisinės klaviatūros ir kapsi kvapą gniaužiančio gyvenimo sekundės, 19:15 - vėl geltonas autobusiukas, 20:05-01:xx rutininis laisvalaikis (reddit, mostly). Viskas lyg ir normalnai. Kuomet į visą šį reikalą įsivažiuoji kaip arklys su gobtuvu, laikas bėga palaidais plaukais ir nepridengtu pimpalu per gyvenimo pievas ir kikena kutenančiai žoliai švilpaujant paslėpsniais. Bent jau iki tol, kol viena vokiečių kilmės ofisinė šimpanzė nusprendžia išsikraustyt užsienin ir pradeda rašyt pulicerinį šūdblogį a la "inter-tvorinis žolės žalsvumo atspalvių tyrimas: čia žaliau, blet.". 

Skaitydamas eilinį "šian valgiau vietinę nedavirtą bulvę" post'ą, kažikaip susimąsčiau apie savo pirmuosius įrašus, kuomet kabarodamasis dviveidžių amerikiečių stogais,  keisdavau sutręšusias dalis ne ką mažiau apgailėtinu šiferiu ir kepinant nedovanotinai Ohio saulei valgydavau kancerogeninius sumuštiakus, nuplaudamas juos kibirais Monster energy drink (dat goddamn taste..). Kitaip sakant, visa ši blogosferinė afera prasidėjo dėl mano dispozicijos iš gimtųjų girių ir laukų in naują ir neišexploruotą kraštą. Egzotika! Naujovė! Nuotykis (nah, not really..)! It was fun, while it lasted and it did for quite a while. So why dafaq did I stop? Jau treti metai, kaip sėdžiu Alemanijoj, kiekviena diena pilna nesusipratimų, nevykusių vertimų ir idiotiškų sprendimų. Lyg ir turėčiau apie ką trydaliot savo skaitmeniniam privačiam-I-hope-everyone-will-read-it dienorašty, but I don't. Social-fatigue? Death by boredom? Terminal case of who-gives-a-shit? All above, below and under, I presume.

Kuomet gyveni ieškodamas straipsnių savo blogiūkščiui, gyvenimas neatrodo toks interpoliuotai lygus. There are some ups and downs, some ohs and ahs. Neprotokoluojama egzistencija without any loss of generality, idealiai atkuriama viena vidutine diena. Pirmu matematiniu momentu. All hail inconsistency.