I am Jack's lack of new cultural references

Taigi, kaip ir kiekvienas Dievą ir mamą mylintis emigrantas, švenčiausias šventes švenčiau Švenčininkuose namie. O kadangi kiekvienas emigrantas prieš išvykdamas yra prieš jo paties valią impregnuojamas (kokias geras penkias minutes žaidžiau su įvairiom žodžio "injekcija" mutacijom, bet galiausiai apsistojau ties impregnacija. Lėkštas jumoras. Low hanging fruit and all that..) kažkokiu tai suvalkietišku antigenu, kur jau kur, bet ant kelionės taupyt tampa būtina, hence 24'ias valandas autobusu trunkanti kelionė. Gerai, 24'ias valandas turėjusi trukti, bet galiausiai virtusi 33 valandų fiasko...kelionė. I am the Great Cornholio! I need TP gentle massage for my bunghole ass in general. 

Keli pastebėjimai drąsiam keliauninkui, prieš mums pasineriant į visas tas nuvalkiotas Palahniukiškas referencijas (kill me, now). Kaip žmogus nuo plūgo, autobusisinį transportą visuomet laikiau kažkuom patikimai paprastu ir paprastai patikimu. Atsisėdi ant vienos iš keliasdešimties kėdžių, it titanai palaikančių didžiausias pasaulio subines, įskaitant mano archaiškus pusmėnulius, ir stabiliai riedi iš taško A į tašką C (aš esu pirmasis žmogus sėkmingai pravažiavęs tašką B). Kaip plyta yra apribota estetikos atžvilgiu, taip autobusas yra apribotas visokio įmanomo komforto. Tai tik riedalas. Tačiau, pasirodo, nemaža mano patirto ne-subininio diskomforto priežastis (Let's face it, pusantros paros sėdint toj pačioj vietoj pasturgalį skaudėt pradėtų net ir <insert sexual references here>), visgi yra mano paties žioplumas. Gerai apsičiupinėjęs po minėta sėdimąja, gali rasti energingą rozetką, o insijungęs kondiuperį - bevielį lėtanetą (protiškai atsilikęs interneto pusbrolis). Jei dar sugebėjai nusipirkt bilietą į vieną iš 1-4 numeriais pažymėtų vietų (t.y. prieš langą antrame aukšte), tuomet tikrai bus ką veikt kelionės metu (*cough* ekshibicionizmas *cough*). Visą šią patirtį surinkau, deja, per vėlai ir tespėjau lėtanete palaistyt savo fermas bei nuimt derlių (juuust kiddin'. No seriously... viskas supuvo) kol galiausiai teko ropštis į kalėdišką realybę.

Back to Jack. Viena iš neužmirštamų (bent jau man) scenų Palahniuko Fight Club (niekaip neprisiverčiu rašyt "Kovos klubas", nes kad ir kokiom apsukom bandytų pasaulį suprast mano smegenai - šiuos du žodžius visuomet perskaitau ne taip. First rule of Kavos klubos - we don't talk about kavos klubas. If it's your first night at Kavos klubas - you drink latte macchiato) yra apie vienkartinius draugus (ironiškai alsheimeriška, bet nepamenu ar ši scena taip pat yra knygoj. Oh brain, you funny). Ar čia Chuck'o genialumas, ar mano Baader-Meinhof'iškumas (now that you googled it and think I'm a commie, read this), bet keliaudamas matau ir sutinku tik single-serving friends. Don't get me wrong, - tai vieni įdomiausių žmonių, kuriuos tik esu sutikęs - pradedant dviem lezbietėmis apsimetančiomis panomis (or so they told me, to confuse my manspear), baigiant nupezusiais Varšuvos bomžais, pasakojančiais istorijas apie vietinį metro. Išsipasakoji įdomiausias istorijas, saulei leidžiantis prisiklausai liūdnų emigrantiškų pasakojimų su smagiais šėlsmo epizodais, tuomet persėdi į kitą dėžę ant ratų ir, jei Dievas tavo pusėj, daugiau niekad jų nesutinki (kartą Vilniuj sutikau panką, su kuriuo tūsavojom Bliuzo naktyse. Shit got weird) Tiesa, viena mano klasiokė ištekėjo už vienkartinio draugo (hey, that's so romcom, even my mangina starts to weep) o, neabejoju, visai neblogus ryšius užmezga ir daugelis kitų socio-psichologiškai stabilių asmenų (me? not one of them. No siree). Bet po to kai visi atsikando facebookinio draugavimo, tetrapakiniai bičiuliai dažniausiai tokiais ir lieka. Geriau pagalvojus, daugelis piliečių yra jei ne single-serving, tai recyclable friends. Go green, I guess.

Post'as bus be normalios pabaigos, because I care too little.

Your one and only, 
recyclable blogger.