Operation "baracuda has left the building"

Anksčiau ar vėliau tai turėjo įvykt. Galėjo įvykt ir vėliau, galėjo įvykt ir daug vėliau, tačiau screw that, I'm outta here.

Baracuda (read: me) has left the building (read: barakai). Vienas tų minusų, kuriuos atneša univero baigimas (apart nuolaidų viešajam transportui ir galimybės niekur neit ir nedaryt absoliučiai nieko/kiaurą parą žiūrėt Dr. House/Lost/belenką iš tos operos, netekimo) yra būtinybė nešt savo apdulkijusią fizionomiją iš supelijusių barakų.

Ir blogis čia visai ne tame, kad faktiškai vietoj 150Lt/mėn už tas pačias paslaugas, t.y. galimybę negyvent nemirt gatvėj moki 550, o turbūt labiau tame, kad reikia palikt pačius barakus. Nežinau kodėl, tačiau ta skylė man tikrai patiko. It felt like..home (not that my home is a hole in the woods or smtn'). Per ketverius metus, žmogau, prisiriši prie savo Lebensraum'o (don't mind, kad link'inu į site'a apie naciszmą) ir tiesiog pripranti prie visko.

O barake to visko ne tiek ir daug: sena, sutrūnijusi lova, visad tuščias šaldytuvas, senom neplautom kojinėm smirdanti spinta ir ketverius metus neplautos grindys. Be to, viskas sugrūsta į 18 kvadratinių metriukų, kuriuose priedu turi sutilpt dar dviejų barakudų šlamštas. Kaimynai niekam tikę, karšto vandens pastoviai nėr, o tiek virtuvė, tiek tūlikai atrodo lyg po karo (Cause and effect. Karas virtuvėj visad veda į karą tualete).

All in all, išsikraustymas, tiesiogine to žodžio prasme belenkur, turėtų būt lyg ir positive change, bet kažkokia slogi nuotaika vis vien išlieka.

Paranoid irštva:

P.S.: 2006m. nuotrauka. Nekreipkit dėmesio in blury kambarioką ir
mutantą monitorių.

Note to self: tu jau nebe studentas ir nebe barakuda. Welcome to the crappy life.