Газпромinio чайникo beieškant

Ryšium su paskutiniu Ignalinos (IAE) atodūsiu bei energetikos, vidaus reikalų, o tiksliau - bet kurios valstybinės institucijos, užukepalyje turinčios žodį "ministerja" (misterija), nepilnavertiškumo kompleksu bei idiotizmo permirkusia politika (I iz rulerz, obeyz maj dominashuns), leidusia nematomai dėdės Tomo Smith'o rankai pačiupinėt elektros skaitiklius, paranoiškos šeimos ūkis nusprendė įsigyt чайникą. Simple as that.

If by "simple" you mean impossible.

Net po antro pasaulinio karo, tuometinėj rusų, anglų ir dėdės Leopoldo tankų pradrožtoj hiperinfliacinėj Vokietijoj, kuomet чайникas buvo vertas daugiau nei iš pinigų sukurtas laužas, virš kurio jis kabo, minėtų metalinių rakandų su ertme vandeniui įpilt buvo daugiau nei dabartinėj kapitalistinėj visų drožiamoj Lietuvoj. Nothing is constant, but progress.

I mean seriously, jei kažko nerandi Akropolio Maksimoj, tai ko gero apksritai tolygu to daikto neegzistavimui. You've got to see to believe, ergo if you cannot see it - it doesn't exist. Tris dienas užtrukusioje krikščioniškoje misijoje apsukau pagrindines didžiąsias Vilniaus parduotuves - and shit's what I bought. By "shit" I mean nothing. People don't usualy buy shit..

Anyhoes, galiausiai po vieno nesėkmingo bandymo (niekad nepirkit paskutinio prekės vieneto, ką jūs turbūt ir taip žinot. I was desperate..and took my risks. And failed miserably) kažkokiam pakampy nusipirkau indą turintį savybę apyilgę laiko trukmę išlaikyt vandenį ir neužsidegt. Ta-daaam.

Sušikti konzumeriai su savo sušiktu pakeitimo efektu.