Iš esmės bet koks socialising'as yra smagus reikalas ir tai nėra kažkas stebėtino, kadangi žmogus, cituojant Seneką, visgi yra animal socialis (Homo sit naturaliter animal socialis, jei norėtumėt, nors ir nenorit, žinot tiksliau). Įdomu tik tai, kad pastaruoju metu to socialising'o darosi vis daugiau (kas nėra įprasta tokiam "socially retarded animal" kaip man).
Vakar buvau tvirtai nusprendęs, jog grįžęs iš oh-for-the-love-of-God paskaitų užgaminsiu gerą litriuką kavos ir rimtai prisėsiu prie kompiuterinio sprendimų modeliavimo uždavinio, kurį planuoju apsigint ateinančią savaitę. Kaip jau ne kartą esu įsitikinęs: planai egzistuoja ir yra kuriami vien tam, kad sužlugtų ir/ar paskutinę minutę būtų pakeičiami neatpažįstamai.
One thing led to another ir galiausiai mes (ta pati šaika, kaip visuomet) atsidūrėm vienos iš šios šaikos narių bute, o tiksliau virtuvėje. Vakaro planas: vaikinai ruošia merginoms (ir, savaime suprantama be tolimesnių paaiškinimų ir įrodinėjimų, sau) vakarienę. So WE did (žodyje we, atsižvelgiant į mano neegzistuojančius kulinarijos sugebėjimus, aš sudariau ne daugiau 20%). Ir tai, turiu pripažint, buvo visai neprastas experience'as.
Patirtis buvo visapusiška: smagiai pasibendravom (bent jau aš jaučiuos smagiai pasibendravęs), skaniai pavalgėm, supratau virtuvėje besijaučiantis kaip pasiklydęs turistas. Taip pat suvokiau, jog turiu pradėt po truputį mokytis valdyt savo sarkazmą, nes taip kalbėdamas aš turbūt (understatement?) užknisu pusę pažįstamų ir visus iki vieno nepažįstamus žmones. Psichologiškai, sarkazmas mano atveju turbūt yra pasamonės lygio gynyba, kurią pradėjau naudot dėl kokio nors nepilnavertiškumo jausmo, nepakankamo kiekio medinių žaislų ar žemų lubų. Arba aš tiesiog esu socialinis parazitas. Fucked-up bet kokiu atveju.
Grįžęs namo (~20h) prisiminiau ankstesnį savo planą ir pasiryžau, pagaliau, pradėt jį įgyvendint. Pasiryžimas, pasiruošimas ir pats įgyvendinimo procesas truko geras 20min., nes ~20:30h paskambino buvęs kambariokas ir pranešė, jog aš turiu dalyvaut kitam social evening'e Kamčiatkoj. And no, there'll be no cookin' involved. Kaip atrodo socialinis vakaras apšnerkštam remontuojamo Kamčiatkos bendrabučio kambaryje? Lots of beer and dirty jokes. Tiesa, vėliau kažkokiu būdu atradom dvi studentes iš Baltarusijos (atradom - turbūt nelabai tinkantis žodis, nes gali pasirodyti, lyg būtume jas atradę kokiam griovy ar panašiai, bet dėl grynai kalbinio įspūdžio, palikim taip kaip yra. Vėlgi, palikim žodį, o ne merginas griovy. Not that they were in a ditch... Aaah just forget it.) ir iš esmės visas likęs vakaras buvo vienas didelis politinis debatas apie Lukašenką ir Europos Sąjungą.
Note to self: you have no idea how to cook and probably never will..
Note to self: argumentų logika ir jų relevantiškumas yra atvirkščiai proporcingas suvartoto alkoholio kiekiui. Priklausomybė nėra tiesinė. Labai ne tiesinė (chaoso teorija?).
Vakar buvau tvirtai nusprendęs, jog grįžęs iš oh-for-the-love-of-God paskaitų užgaminsiu gerą litriuką kavos ir rimtai prisėsiu prie kompiuterinio sprendimų modeliavimo uždavinio, kurį planuoju apsigint ateinančią savaitę. Kaip jau ne kartą esu įsitikinęs: planai egzistuoja ir yra kuriami vien tam, kad sužlugtų ir/ar paskutinę minutę būtų pakeičiami neatpažįstamai.
One thing led to another ir galiausiai mes (ta pati šaika, kaip visuomet) atsidūrėm vienos iš šios šaikos narių bute, o tiksliau virtuvėje. Vakaro planas: vaikinai ruošia merginoms (ir, savaime suprantama be tolimesnių paaiškinimų ir įrodinėjimų, sau) vakarienę. So WE did (žodyje we, atsižvelgiant į mano neegzistuojančius kulinarijos sugebėjimus, aš sudariau ne daugiau 20%). Ir tai, turiu pripažint, buvo visai neprastas experience'as.
Patirtis buvo visapusiška: smagiai pasibendravom (bent jau aš jaučiuos smagiai pasibendravęs), skaniai pavalgėm, supratau virtuvėje besijaučiantis kaip pasiklydęs turistas. Taip pat suvokiau, jog turiu pradėt po truputį mokytis valdyt savo sarkazmą, nes taip kalbėdamas aš turbūt (understatement?) užknisu pusę pažįstamų ir visus iki vieno nepažįstamus žmones. Psichologiškai, sarkazmas mano atveju turbūt yra pasamonės lygio gynyba, kurią pradėjau naudot dėl kokio nors nepilnavertiškumo jausmo, nepakankamo kiekio medinių žaislų ar žemų lubų. Arba aš tiesiog esu socialinis parazitas. Fucked-up bet kokiu atveju.
Grįžęs namo (~20h) prisiminiau ankstesnį savo planą ir pasiryžau, pagaliau, pradėt jį įgyvendint. Pasiryžimas, pasiruošimas ir pats įgyvendinimo procesas truko geras 20min., nes ~20:30h paskambino buvęs kambariokas ir pranešė, jog aš turiu dalyvaut kitam social evening'e Kamčiatkoj. And no, there'll be no cookin' involved. Kaip atrodo socialinis vakaras apšnerkštam remontuojamo Kamčiatkos bendrabučio kambaryje? Lots of beer and dirty jokes. Tiesa, vėliau kažkokiu būdu atradom dvi studentes iš Baltarusijos (atradom - turbūt nelabai tinkantis žodis, nes gali pasirodyti, lyg būtume jas atradę kokiam griovy ar panašiai, bet dėl grynai kalbinio įspūdžio, palikim taip kaip yra. Vėlgi, palikim žodį, o ne merginas griovy. Not that they were in a ditch... Aaah just forget it.) ir iš esmės visas likęs vakaras buvo vienas didelis politinis debatas apie Lukašenką ir Europos Sąjungą.
Note to self: you have no idea how to cook and probably never will..
Note to self: argumentų logika ir jų relevantiškumas yra atvirkščiai proporcingas suvartoto alkoholio kiekiui. Priklausomybė nėra tiesinė. Labai ne tiesinė (chaoso teorija?).
