2010 m. rugsėjo 11 d.

Biudžetinė įstaiga "paranoja"

Kad ir kaip, atrodo, stengčiausi, tačiau be senų gerų lifehack'inių triukų, apseit nebepavyksta. Jau nuo pat pirmo kurso supratau, jog privalau gan aktyviai sekt savo finansus, kadangi, na, tiek jų ir teturėjau, o be to ir taip mitau vien bulvėm ir makaronais (kaip ir kiekvienas save gerbiantis ir/arba per daug alui išleidęs studžius), tad jokio plano B neturėjau.

Tuomet užgimdžiau visai paprastą idėją (kurią prieš porą metų minėjau ir šioje, visuomeniškai naudingoje rašliavoje), t.y. susikūriau paprastą php'inį (tuomet buvau susižavėjęs visais tais  džiaugsmais) apskaitos tool'są, kuriame registruodavau savo išlaidas. Simple as that. Kiek, kam ir kada išleidi.
Viso to poveikis dvejopas: visų pirma, žinai kiek tiksliai esi išleidęs ir kiek dar turi, visų antra, pamatęs, jog pramogoms, įskaitant miežių raugą, išleidi gan nemažą savo pajamų dalį, susimąstai, kad kaži-kas šiuose skaičiuose yra blogai ir tuo pačiu padarai atitinkamas išvadas (ne, nepereini ant pigesnio raugo).

Pajutęs, jog mano taip nelengvai užkalamas pinigas, kaži-kur, kaži-kaip garuoja ir mėnesio pabaigoje niekur nesikondensuoja, buvau priverstas grįžt prie anksčiau taikytos praktikos. Litas čia, litas ten, o mėnesio pabaigoje makaronai ir bulvės - banalus deja vu.

Šįkart patingėjau žaistis su duomenų bazėmis ir visais kitais džiaugsmais, čiupau OpenOffice už formulių ir susikontempliavau sau paprastuką "A+B=išleidi per daug!" report'čiuką. Keista, bet pakanka pamatyt tas dvi tieses ir skaičiuką, įspėjantį, jog išleidi daugiau nei turėtum ir teoriškai mėnesio pabaigą sutiksi su skylėtom kišenėm, kaip pradedi nebeleist pinigų random'iniams šūdukams.

Sometimes ignorance isn't a bliss.