"Workaholism in Japan is considered a serious social problem leading to early death, often on the job, a phenomenon dubbed karōshi. Overwork was popularly blamed for the fatal stroke of Prime Minister of Japan Keizō Obuchi, in the year 2000"Wikipedia wouldn't lie, would it?
Aš suprantu ir visiškai pritariu nuomonei, jog tradicinis tautietis negali ramiai nusėdėt nesiskųsdamas apie savo "nevykusį" darbiūkštį, o pagrindinė pokalbių tema prie vakarinės sriubos kibirėlio ar atskiesto kabakinio alaus yra "kiek gi po velnių galima drožtis [darbe]", tačiau let's face it - medianinis Petras yra tikrų tikriausias darboholikas, savo noru betrinantis ir taip sulopytas kelnes į ofiso (dear God how I hate this word) kėdę, nes a) tiesiog slaptai tuo mėgaujasi b) bijo prarast savo ble-Maryt-kaip-mane-ten-viskas-nervina darbą ar net baisiau - galimybę skųstis (nors kūrybingas žmogus (kreatyvas), matyt, ilgai dėl to nenuobodžiautų).
Anywho, kartais sunku net nusakyt kaip stipriai norisi stuktelt besiskundžiančiam (tačiau nieko dėl to nedarančiam) tautiečiui su apysunke kuoka per bakūžę, kol pats nesusivoki darąs tą patį. Yes, dear friends (and You, dear reader) - paranoid taip pat yra A-tipo darboholikas skundeila (oh how I wish such a word existed). Ryšium su tuom, jog mano darbo specifika leidžia man itin tiksliai sekti savo darbo laiką (don't ask how..) - šiek tiek statistikos ta tema:
Dirbdamas vidutiniškai po 2,3h viršvalandžių (su all-time best: 7h) jaučiu silpną, beveik kutenantį norą išsiliet (su protarpiais šian bei ten, kaip grynakraujam lietuviui, išsiveržiančiu "nu блет нахуй"), nes už juos visgi - waaait for it - nėra mokama. Šis faktas lyg ir savaime pradeda suponuot klausimą "am I retarded", kad dirbu dykai ir per pastaruosius ketverius mėnesius atsisakiau 212 savo laivalaikio valandų (už ačiū (tiksliau už nieką, nes jokių dėkavojimų nepamenu) papildomai dirbau 5 savaites)? Būtent šis klausimas pradėjo mano meditaciją, spiritualinę kelionę po paranoiškos sielos gelmes ieškant atsakymo. And the answer is: *facepalm*.
Tuo pačiu išsiaiškinau, jog tikrai nesu B-tipo darboholikas, t.y. dirbu ne iš baimės prarast savo vietą in case of a major, asteroid-falling-on-earth-and-destroying-all-life kinda FAIL, bet sėdžiu ant savo minkštos ofisinės taburetės iš noro "to do things like they should be done" (cituojant Jon Lajoie: "scientists have proven, that an average human being gives 60% too much of a fuck"). Mest viską ir palikt nebaigtas užduotis rytojui matyt neleidžia kažkoks pasąmoninis noras būt įvertintam (probably daddy issues or smtn). Žiūrint į tai iš darbdavio pusės - "Haa-haaaa, freebiees!"
Tuo pačiu supratau, jog nevirškinu sąžiningų kolegų, atidirbančių savo aštuonias valandas (kaip ir turėtų būt), laiku išeinančių bei kitą dieną laiku ateinančių (kaip ir turėtų būt) į darbą, esančių geros nuotaikos (kaip ir turėtų būt), darbo metu tauškiančių apie belenkokį random crapshit you could think of (na, taip gal ir nebūtinai turėtų būt). Sąmoningai suvokiu, jog toks jausmas nėra racionalus ir faktiškai dėl to turėčiau nekęst kaip tik savęs, bet .. screw you, lazy bastards! :-D Nacionalinio mentaliteto esminis bruožas - jei man blogai, tai ir tau turi būt хуйова - pats savaime garantuoja tokį požiūrį. Live with that.
Apskritai, noras DIRBT, už kelis infliacijos plėšomus lapelius, arba dar geriau - skaičiukus swebinio mysql'o duombazėj (click - error - sorry your life sucks, buddy) atiduot paskutinį savo kautą (read: bollock), man yra sunkiai suprantamas. Vargu ar gyveni, žmogau, (meaning of life?) vien tam, kad galėtum kiekvieną rytą, ties pirmu-antru žadintuvo "pyyp", vien dėl pačio pabudimo fakto, atsikelt piktas kaip guminė matrioška, įspraust savo riebų užkepalį į formalius, hence nepatogius ir apskritai tiesiog spinduliuojančius akinantį "look at mee, look at meee - I'm a beautiful, but important, butterfly, weeeeeee" rūbus, išgert puodelį kofeino su karštu vandeniu (viralas, kurį kasryt geri nebegali būti vadinamas kava pagal Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymą "Dėl pavojingų Cheminių medžiagų ir preparatų klasifikavimo ir ženklinimo tvarkos") ir kankinio veidu žygiuot TEN, galvoje kontempliuojant visus įmanomus scenarijus (įskaitant branduolinę žiemą), kurie galėtų pakeist tolimesnę įvykių eigą ir išgelbėt tave nuo viso to liūdesio. I'm just not convinced, sorry.
But what can ya do, afterall? Viena iš alternatyvų, žinoma, yra downshifting (aišku, ne iki "pirmos pavaros" ir juolab "atbulinės"), tačiau daddy needz his cash to buy all this shitz he doesn't needz, tad vargu ar tai priimtina. Money rich - time poor, skamba nūdienos moto, tad screw leisure - workin' class hero is something to be.
Note to self: enough with the blogging, it's time to do some overtime!
Anywho, kartais sunku net nusakyt kaip stipriai norisi stuktelt besiskundžiančiam (tačiau nieko dėl to nedarančiam) tautiečiui su apysunke kuoka per bakūžę, kol pats nesusivoki darąs tą patį. Yes, dear friends (and You, dear reader) - paranoid taip pat yra A-tipo darboholikas skundeila (oh how I wish such a word existed). Ryšium su tuom, jog mano darbo specifika leidžia man itin tiksliai sekti savo darbo laiką (don't ask how..) - šiek tiek statistikos ta tema:
Dirbdamas vidutiniškai po 2,3h viršvalandžių (su all-time best: 7h) jaučiu silpną, beveik kutenantį norą išsiliet (su protarpiais šian bei ten, kaip grynakraujam lietuviui, išsiveržiančiu "nu блет нахуй"), nes už juos visgi - waaait for it - nėra mokama. Šis faktas lyg ir savaime pradeda suponuot klausimą "am I retarded", kad dirbu dykai ir per pastaruosius ketverius mėnesius atsisakiau 212 savo laivalaikio valandų (už ačiū (tiksliau už nieką, nes jokių dėkavojimų nepamenu) papildomai dirbau 5 savaites)? Būtent šis klausimas pradėjo mano meditaciją, spiritualinę kelionę po paranoiškos sielos gelmes ieškant atsakymo. And the answer is: *facepalm*.
Tuo pačiu išsiaiškinau, jog tikrai nesu B-tipo darboholikas, t.y. dirbu ne iš baimės prarast savo vietą in case of a major, asteroid-falling-on-earth-and-destroying-all-life kinda FAIL, bet sėdžiu ant savo minkštos ofisinės taburetės iš noro "to do things like they should be done" (cituojant Jon Lajoie: "scientists have proven, that an average human being gives 60% too much of a fuck"). Mest viską ir palikt nebaigtas užduotis rytojui matyt neleidžia kažkoks pasąmoninis noras būt įvertintam (probably daddy issues or smtn). Žiūrint į tai iš darbdavio pusės - "Haa-haaaa, freebiees!"Tuo pačiu supratau, jog nevirškinu sąžiningų kolegų, atidirbančių savo aštuonias valandas (kaip ir turėtų būt), laiku išeinančių bei kitą dieną laiku ateinančių (kaip ir turėtų būt) į darbą, esančių geros nuotaikos (kaip ir turėtų būt), darbo metu tauškiančių apie belenkokį random crapshit you could think of (na, taip gal ir nebūtinai turėtų būt). Sąmoningai suvokiu, jog toks jausmas nėra racionalus ir faktiškai dėl to turėčiau nekęst kaip tik savęs, bet .. screw you, lazy bastards! :-D Nacionalinio mentaliteto esminis bruožas - jei man blogai, tai ir tau turi būt хуйова - pats savaime garantuoja tokį požiūrį. Live with that.
Apskritai, noras DIRBT, už kelis infliacijos plėšomus lapelius, arba dar geriau - skaičiukus swebinio mysql'o duombazėj (click - error - sorry your life sucks, buddy) atiduot paskutinį savo kautą (read: bollock), man yra sunkiai suprantamas. Vargu ar gyveni, žmogau, (meaning of life?) vien tam, kad galėtum kiekvieną rytą, ties pirmu-antru žadintuvo "pyyp", vien dėl pačio pabudimo fakto, atsikelt piktas kaip guminė matrioška, įspraust savo riebų užkepalį į formalius, hence nepatogius ir apskritai tiesiog spinduliuojančius akinantį "look at mee, look at meee - I'm a beautiful, but important, butterfly, weeeeeee" rūbus, išgert puodelį kofeino su karštu vandeniu (viralas, kurį kasryt geri nebegali būti vadinamas kava pagal Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymą "Dėl pavojingų Cheminių medžiagų ir preparatų klasifikavimo ir ženklinimo tvarkos") ir kankinio veidu žygiuot TEN, galvoje kontempliuojant visus įmanomus scenarijus (įskaitant branduolinę žiemą), kurie galėtų pakeist tolimesnę įvykių eigą ir išgelbėt tave nuo viso to liūdesio. I'm just not convinced, sorry.
But what can ya do, afterall? Viena iš alternatyvų, žinoma, yra downshifting (aišku, ne iki "pirmos pavaros" ir juolab "atbulinės"), tačiau daddy needz his cash to buy all this shitz he doesn't needz, tad vargu ar tai priimtina. Money rich - time poor, skamba nūdienos moto, tad screw leisure - workin' class hero is something to be.
Note to self: enough with the blogging, it's time to do some overtime!
