- 2/5 -
Pirmąkart atvykęs į tau nežinomą aerouostą, žmogau, jauties įdomiai. Jauties dar įdomiau jei esi alkanas ir dar turi per tam tikrą laiką nusigaut iš taško A į tašką Ϣ karibų salos ploto pastate su neiaiškiu ir neįmanomu nustatyti skaičiumi aukštų (nes kad ir kiek kiltum, vis tiek tolumoj matosi į viršų vedantis eskalatorius), viename iš kurių telpa trys traukinių stotys (tolimų reisų, artimų reisų ir terminalus jungiantis monorail).
Atsižvelgiant į tai, kad esu gilus pseudo-paranoikas, tarp savo kelionės špargalkių turėjau atsispausinęs ir Frankfurto aerouosto schematinį žemėlapį (semper paratus FTW). It would've taken me a while, kad suvokčiau kiek eskalatorių man reikia pakilt ir į kurį terminalą nusigaut, o atsižvelgiant į laiko ir skrandžio apribojimus - it was kinda like playin' donkey-kong near McDonalds.
Pati migracija aerouosto viduje praėjo be didesnių nuotykių. Na, gal išskyrus tą vietą, kuomet su visu savo čemodanu nusiritau pusiau pakilęs eskalatoriumi (kaži-kaip nespėjau įvertint prie manęs prikabinto 20kg kojinių-inkaro masės centro so one thing led to another...). Adrenalinas ir ne pirmąkart gyvenime patiriamas pažeminimas leido kritimą atlikt kiek įmanoma gracingai, tad pro šalį skubantys keleiviai per daug emocionaliai į visą tai nesureagavo, o kadangi šio vaizdo įrašo neradau youtube.de, matyt per daug nesusidomėjo ir aerouosto apsaugos kameras valdantys darbuotojai).
Sėkmingai atvykęs prie savojo "Gleis 5", galėjau atsikvėpti. Tiesą sakant, per tas lyčnas 15min. net spėjau susivairuot įmantraus aerouostinio maisto iš kažkokio labai jau vokiško kioskelio. Pirmas per pastaruosius du mėnesius apturėtas kontaktas su native german speaker praėjo labai pamokančiai: pasirodo, kad tardamas žodžius kiek įmanoma taisyklingiau rizikuoji būti ypatingai nesuprastas. Tuo tarpu jei kalbi, tarsi būtum kątik kalbos dovaną atradęs primatas - gauni savo kotletą in a matter of seconds. Matyt iš tiesų svarbiau yra tai kaip, o ne ką sakai.
Riebalais išteptu smakru grįžės prie bėgių, buvau pasiruošės tęst vieną iš sudėtingiausių savo kelionės etapų: 13'os minučių kelionę iki Frankfurto Hauptbahnhof ir 8'ių minučių trukmės orientacines varžybas pirmąkart matomoj vietoj (šįkart be žemėlapio) ieškant traukinio į kurį turiu persėst. Viskas gal ir būtų praėję sklandžiai jei ne 6 minutes vėluojantis pirmasis traukinys. Aritmetinių ir kitų kalkuliacinių sugebėjimų dėka nesunku įsivaizduoti, jog per 2 minutes išsikabarot iš vieno traukinio ir nubėgt į kitą, juolab, kad nežinai nei į kurią pusę, nei kaip toli teks bėgt - gali būti kiek sudrožtas reikalas. O į šią lygtį įpaišius +32kg, kurie tuo metu jau buvo užknisę iki juodo pažaliavimo (whatever that means), reikalas tampa sudrožtu ad absurdum.
So there I was, tarsi pagrindinis personažas iš "Bėk, Lola, bėk" (jei pagrindinis personažas tame filme būtų nėščias jūrų vėplys), atložta galva ir į priekį atkišta krūtine (kadangi nugarą atgal tempia до отказа prigrūsta kuprinė, o rankas - Sizifo akmuo, susuktas iš, ačiū visagaliui, nesmirdančių kojinių) lekiu į požeminę perėją, iš požeminės perėjos, tuomet iki bėgių ir, tebūnie palaimintas Merfis, iki paskutinio iš 12'os vagonų. Esu šventai įsitikinęs, kad už visą šį pasirodymą man turėjo būti skirtas koks nors prizas. Na, gerai, gal "nakvynė ne Frankfurto traukinių stotyje" ir pati savaime yra neblogas apdovanojimas.
Pagaliau, 3,5 valandos ramybės.
Fortsetzung folgt...!
