- 3/5 -
Pagrindinis klausimas, kuris iškyla jau atkeliavus į nepažįstamą kraštą (ir pagrindinis dalykas, kurio aš stengiuosi išvengt) skamba visiškai neįspūdingai - "o kur ir, svarbiausia, kaip dabar?". Tiek kelionė į JAV, tiek kitos reikšmingesnės mano kelionės visuomet būdavo suplanuotos (didysis strategas paranoid) taip, jog atvykęs į galutinį tašką šį klausimą sau užduodavau kokią 8-11h ryto, t.y. vidury baltos dienos, kuomet visos galimybės ir visi kelionės resursai dar yra pasiekiami ir egzistuoja daugiau nei vienas Planas-B.
Kad ir kaip stengiausi panašų kelionės planą sukurpti ir šįkart, biudžetinis apribojimas ir kiti faktoriai (dilema: 2h skrist lėktuvu ir atvykt vakare ar 22h drožtis autobusu ir atvykt vidurdienį?) visas mano pastangas pasiuntė į strateginį užupakalį: vienaip ar kitaip, teks atvykt vakare, like it or not.
So there i was: 9h vakaro, tarsi bomžas (tiesiogine to žodžio prasme) su visu savo gyvenimu ant kupros stoviu ant traukinių stoties laiptų ir žiūrių į tamsų, visiškai nieko nesuponuojantį miestą. Well, this is going to be fun. Vėlgi, grįžtant prie mano minėto biudžetinio apribojimo, turbūt būtų nesunku (ir, kaip pasirodo - be galo kvaila) įrodyt, jog tokios prabangos, kaip taksi aš sau leist negalėjau (well, galėjau, bet kažkur giliai dūšioj manoj tupi ūsuotas suvalktietis), tad vienintelė reali alternatyva buvo pirmapradis kontaktas su vietiniu viešuoju transportu.
Viešasis transportas yra nuostabus dalykas, jei žinai kur važiuoji. Of which I had no idea. Mestelėjęs akį į viešojo transporto sistemos žemėlapį supratau, kad kokiu autobusu bevažiuočiau, vis tiek teks nemažą kelio galą pėdint, o atsižvelgiant į mano mantą - traukt - iki kol pasieksiu Hostelį. Atėjęs į stotelę, radau ten sėdintį už mane šiek tiek vyresnį pacaną ir nutariau pasikonsultuot kelionės bei kitais svarbiais klausimais. Kas galėjo pamanyt, jog pirmasis mano užkalbintas vokietis bus as high as a kite. Vienintelis dalykas, kurį jis man pasakė (iš to ką supratau, nes vyriokas kalbėjo tarsi būtų prarijęs kokį pūkuotą gyvūnėlį), tai, jog autobusas, kurio aš laukiu kursuoja tik kas 2 valandas. Pasikonsultavęs su tvarkaraščiu, kabančiu toj pačioj stotelėj, pamačiau, jog autobusas iš tiesų važiuoja 10-minučių intervalu. Panašu, jog time has some very different definition in chemically induced coma.
Tikrai manau, jog tądien man labai pasisekė. Bent jau finansiškai. Ar dažnai tau, mielas nuolankusis skaitytojau, pavyksta už menkus du eurus nusipirkt tikrai aukštos kokybės pasiklydimą in the middle of urban-nowhere? Aplink nei gyvos dūšios-dūšelės, tik (be abejo) garsūs bei gražiai apšviesti gotikinio ir barokinio stiliaus architektūriniai šedevrai bei nieko nepasakantys blah-blah-straße gatvių pavadinimai. No map, no idea where to go. Stop - improvisation time!
Vienintelis dalykas, bent kiek artimas miesto žemėlapiui, kurį turėjau su savimi, buvo maps.google.com print-out'as, kuriame pavaizduota mano hostelio lokacija (nei viena iš aplink jį esančių gatvių nėra toji, kurioj atlieku šią analizę) bei dar du tokie pat lapai, kuriuose pasižymėjau dvi savivaldybes įstaigas, kurias privalau aplankyti per ateinančią savaitę. Šių trijų lapų ir kompaso (yes, I do have a fokken compass) dėka sugebėjau trianguliuot (argi ne nuostabus būtų toks žodis?) savo galimą padėtį erdvėj ir patraukiau į vakarų pusę, labai tikėdamasis, jog Vakarų fronte bent šįkart bus kažkas naujo.
...tačiau gyvenimas, ką galima įrodyt matematiškai, turi labai subtilų sadistišką jumoro jausmą. To be continued once again...
