- 4/5 -
Žodis "neįkainojamas" (kaip tose MasterCard reklamose), ko gero, tiksliausiai nusako jausmą, kuris apima kuomet suvoki, jog esi beviltiškai pasiklydęs, o aplink nėra nei gyvos dvasios, kuri galėtų tau parodyt bent jau teisingą kryptį. Šis jausmas pradeda tiesiog šildyti sielą, kai paaiškėja, jog net ir žinodamas kur eit to padaryt negalėtum ir dėl viso to esi kaltas pats. Tačiau tam, kad pilnai suvoktumėt šios situacijos kontekstą, let's rewind to a week before:
Kadangi pirmąkart rimtai migruoju kažkur už jūrų marių (Lenkijos), su savimi nutariau temptis ir visą, ar bent jau didžiąją dalį savo gyvenimo. Kaip parodė pakavimosi procesas, mano gyvenimiūkštis yra menkas ir užimantis labai nedaug vietos. Omnia mea mecum porto, džiaugiasi lotynų filosofai (yes, I am totally aware of the incorrect application of this quote, thankyouverymuch), bet tą mea mecum vis tiek reikia inkišt į kokią nors tarą. Taupus moka dukart, sako išminčiai ir bobutės, tačiau šiame emigracijos amžiuje niekas neatsižvelgia į tai, kad taupiam gali tekti dar ir "atidirbt" už tai. Neturėdamas namie nei vieno čemodano, ir nenorėdamas leist didelės sumos "tarai", nutariau pasinaudot Gedo patarimu ir pirkt komodos dydžio lagaminą Norfoje. Pats pasiūlymas savaime buvo geras. Tačiau siūlantysis neatsižvelgė į tą galimybę, jog pasiūlymą priimantysis gali būti imbecilas (moi). Anyhow, kimšdamas tašę džiaugiausi, jog ji yra tarsi guminė - kiek kiši, tiek telpa (no pr0n-related pun intented), tačiau tik aerouoste susimasčiau "ar nesubyrės kartais velniop mano tašiokas, kuomet jį pradės mėtyt bagažo gorilos (no offence) ".
Frankfurte lagaminą atgavau sveiką nors ir kiek klibantį (whew). Klibėjimas perėjo į byrėjimo ir galutinio žlugimo (talk about elegant degradation...) fazę kaip tik tuo metu, kai pagaliau susigaudžiau kur esu ir supratau kur turiu eit. Komodos dydžio lagaminas, kurio vienintelis major advantage prieš Puntuką yra ratukai - tampa useles piece of heavy crap, kuomet tie ratukai nulūžta. Mielas nuolankusis skaitytojau, įsivaizduok if you will, jog stovi tamsioj alėjoj, atsisukęs į galutinį savo kelionės tikslą tarsi keliautojo Meką, tačiau kaip koks Aristotelio "kalinys", esi prirakintas prie uolos (šiuo atveju uolos, sudarytos iš kojinių ir triūsikų) ar tai inkaro ir gali stebėt tik sudrožtus bažnyčių šešėlius ant šaligatvio (which doesn't even make sense at night).
Pirmas bandymas pajudėt galutinio tikslo link (kaip, beje, ir Final Destination IV) buvo apgailėtinas. Pasirodo, jog visos papildomos rankenėlės ir рычяги, sumontuoti ant mano čemodano šonų, genialaus kiniečių tašių ir karstų projektuotojo vaizduotėje atliko grynai estetinį vaidmenį ir jokiu būdu nebuvo skirti naudot pagal paskirtį, kuri man atrodė natūrali. Bandydamas atlikt kėlimo veiksmą, likau stovėt su rankena delne ir komoda prie kojų. Per daug ilgai ir įtemptai nemąstydamas suvokiau, jog ardydamas lagaminą į smulkesnes dalis kažko ypatingo nelaimėsiu. Prisidengęs universaliuoju extremis malis, extrema remedia, kuriuo esam linkę pateisint bet kokias mūsų daromas nesąmones, apsimečiau, kad nepastebiu, jog mano ratuotas čemodanas nė velnio neratuotas ir pradejau jį tempt kaip kokias rogutes. Egzistuoja tam tikras kvailumo laipsnis, kurį, žmogau, gali leist sau pasiekt, kai žinai, kad tavęs niekas nemato. Nors, reikalui esant, būčiau galėjęs žengt dar toliau, visiškai pakako puskilometriuką patampyt savo ratukų netekusį lagaminą ir voilà - Hostelio durys jau prieš mano akis.
Adventure continues after the break. Please stay tuned!
